Lėtuviai saugodavos ne parkūno, alia vėlnio, mat mislijo,
kad parkūnas tinai trinkia, kur vėlnias paskavoja. O vėlnias golia slaptis prė
žmogaus, prė gyvulio, triobos ir jų daiktuos, tupėtėn unt okmenio, medžios ar
vandeny. Parkūnas pyksta unt vėlnio dėl jo blogo elgesio par audrų. Tadu jisai
ėrzina Parkūnų: šaipos, rodžia liežuvį, pasturgalį. Vėlnias tyčiojas ir iš
žmonių, apgaudinėja – siūlo mainytis pypkėm, šautuvais, arkliais, o poskum iš
jo pokeisto doikto balieka rųstas, kėlmas, orklio kanopa. Yr sokoma, kad
vėlnias, tarnaudamas pas ūkinykų, išmokino jį varyt arielkų. Barnais pasvertį
velniai vakaruškos šokdina mergiotas, jas prikunkena ar nusgabama su savi. Užu
visokias nedorybas jį ir trinkia Parkūnas.
Kė griaustinis trunkos, didžiausias pavojus pirmiausia
žmogui atsiranda. Mat prė jo prilimpa vėlnias, mislia, kad Parkūnas žmogun
netrinks, bus gera slaptuva. Tai Parkūnas nutrinkia ne tik vėlnių, bat ir
žmogų. Labai grait vėlnias prikimba prė žmogaus, kė jisai negerai dropanas
vilkia: būna atsisogstįs, atsiraitįs kėlnias, paskaišįs sijonų. Padolkos ir
slapias vėlnias. Negerai paskėlus parkūnijai ir nėšt kai kų susukus strablaj ar
maiši.
Vėlnias dažnai pasverčia gyvuliu. Tai griaudžiunt neraikia būtėn
arti šunio, juodo kotino ar kitų jodų gyvulių – dažnai velniai, pasvertį
gyvuliu, ir aina prė žmogaus. Iš namų raikia išvaryt katas ir šunis, kad naman
nespirt.
Prodadunt griaust uždarinėjamos durys ir lungai, juškas
raikia aškišt ir kominus ažkumšytėn, kad Parkūno pėrsekiojamas vėlnias negalat
įlįst. Kė griaustinis spordos, negerai ugnis kūrint – ti, kur kūranas ugnis,
golia kamini sušolįs kipšiokas no lėtaus slaptis, tai namus sutrupis.
Apsisaugot no parkūnijos podada skumbinimas pašvintytu varpėliu,
apė triobas apaini, paskumbini, pėržėgnoji. Par audrų raikia rūkyt visus triobų
kampus švintytom varbom, Devintinių beržėliais ar sudžiovintais Žolinių
kvėtkais. Prė durų stoktos možna prikolt karklų kryžėlį.
Do daugiau pavojų žmogaus tyko lauki – ti vėlniu lingviau
preitėn. Labiausiai raikia saugotis okmenio, vandenio ar bolos, ėžios,
neužvarstos valanos, bo ti sėdi vėlnias. Ir aukštan, dideliam mėdin įlipa
dažnai kipšas, tai golia Parkūnas sudaužyt, sušupuliot mėdį. Tai kė griaustinis
bilda, geriau nestovėt po mėdžiais, geriau kur lygioj vietoj sėdėt apsibražus
aplink savi rotų, kiek runka pasiekia – apskritimas saugo no velnių ir kitokių
piktų jėgų. Prės griausmų gerai išmėst kėman kačėrgų, pušinį šluotų ar ližį – dėbesys
šsiskirto ir nebaturia Parkūnas kur važiuot.
Tik šermukšnio bijo vėlnias, mat kė Dievas liepa jom atspėt
visų mėdžių vardus, visus pasokė, o žodžio – šermukšnis – išėjo pasakyt:
mukšnis.
Šėmat jau ne kartų baisus trinksmas nugriaudėjo, nėt lungai
skumbėjo. Gol kad dabar ratai išgirstam, kad žmogus su žmogum pasikalbat
žmoniškai, vis uri uri kėp ir griausmas…
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ