Vosara – vėsėlių matas. Gražu pažiūratų kėp jauni žmonas
žėnijas. Subotoj ne viena žmogysta sustoja prė mūsų bažnytalas. Mat akvata
pamatytėn kėp apsivilkys jaunųjų pulkėlis. O gol tinai ir kokį mergiotį ar
berniokų iš savo ūlyčios pamatysiu.
Stovi prie bažnytalas pamuraukos grožūs kėp kvėtkėliai
jaunieji. Ale jau jaunikis kokio pravornumo – motos, kad ir svaikotos daug
turi, bo žundai raudoni, okys tik blizga kėp žvaigždalas noktį.
Jaunoji irgi ne kų prastasna – kėp iš pieno gulbala plaukus.
Va, tik meiliai žiūri unt sovo bėrnėlį, tik žybsi akėlam, tik šypsos.
O jau pulko smagumas: tik klėga, šposija. Vienas svotėlis –
gol patsai glavniausias tai do ir iki krautuvas spėjo riščias nulaktėn. Matyt,
cukierkų pirktėn.
Svočiutą tai vis apie jaunųjų sukiojas, kažkų jai patylom
ausin kalba. Matyt, mokina kėp par šliūbų bažnytalaj apseitėn.
Piršlys tik voikšto išdidžiai, jaunikį drūsina: „Nieko
napadarysi, bernėli. Ir ošei jaunas būdamas mergiotį įsimylajau. Visadu drūsus buvau,
ale kai žėnyjaus kinkos kėp epušės lapėliai drabajo.“
Nu va, visus apkalbajau, apžiūrajau, gol jau aisiu namo.
Kitų kartėlį ir jūs užmėskit okį subatoj. Gol savo jaunystį
atsiminsta – toj širdala ims tunkiau ploktų.
——-
Autorius: Neringa BUTKEVIČIŪTĖ