Galvodamas apie Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną prisiminiau Keistuolių teatro dainelę „Geltonų plytų kelias“. Joje linksmai, naiviai sakoma: „Mes karaliai be karūnų“. O gal dainuojant galima kritiškai ir nuoširdžiai pasižiūrėti į save? Bent nebijoti nuogumo, klaidų, sopulių. Pripažinti, o paskui ir stengtis kurti ar šio bei to išmokti dairantis į kitus, būnant kitų artumoje.
Gimnazijoje besimokant patiko istorija. Perskaitėm apie kunigaikščius ir nepakartojamą Mindaugą bei jo karūną. Skaitėm, krimtom ir Maironio istoriją, ir A. Šapokos, B. Kvyklio, E. Gudavičiaus veikalus. Oi kaip sunkiai ta Lietuva ateina. Praeitį norisi idealizuoti. O praeityje, kaip ir dabartyje, apstu ir gerumo, ir aistros, ir keršto. Brukom į galvą tūkstančius datų, žvelgėm į šaržus ir karikatūras, bandydami įžvelgti, kas čia su žmonėmis ir valstybėmis darosi, kas keičiasi… Buvom vis ruošiami, minkomi, malami, kad pasiruoštume būti žmonėmis, kad kažkada ateityje pradėtume gyventi. Universitete – vėl ta pati politika. Tik paskui supratom, kad vis dėlto savo žemę privalu pažinti, bet daug svarbiau bandyti jau čia ir dabar gyventi, neįsileisti jokių iliuzijų, kaip būtų, jeigu būtų… Nepatikrinsi. Nepasilikti praeityje, amžinuose skaudėjimuose, praradimuose, bet krapštytis savo dabartyje. Tai juk mūsų gyvenimas ir mūsų dabar kuriama istorija. Mokytis nereikia, reikia tiesiog gyventi. Į mūsų laiką, į mūsų kartą, laimėjimus ir duobes žvelgs ir vertins kiti, po mūsų būsiantys. O dabar – gyvenkim.
Prisiminiau anykštėno medžio drožėjo, kūrusio ir Kupos parke, Jono Tvardausko skulptūrėles ir bareljefus: „Mindaugo karūnavimas Vorutos pilyje“ (2009 m.) ir „Mindaugo šeima“ (1995 m.).
Neturim nekarališkoje karalystėje jokio vaizdinio, jokio supratimo, kaip toji Lietuva krūvon atėjo, kaip ji susirinko čia, prie Baltijos kranto.
Viskas spėjama, menama, netikslu, dažnai pameluota, spragos, štrichai, rašyta ir perrašyta istorija. Kad neskaudėtų, kad būtų patogiau lenktis, lankstyti, kartais išvirsti iš ratų. Visa mūsų žemės istorija tokia.
Daug ko neišmokom, o dabar nevykusiai, be jokio kūrybingumo, kopijuojam iš Vakarų, skonimės tuo, kas blizga, padūsaujam – jau Rytų pasiilgom. Kaip čia išmokus unikaliai būti? Ar mums prasminga iš viso būti? Kaip atsakingai būti su savo žmonėmis? Nei karietų, nei žirgų, nei elegantiškų žingsnelių, princesių, karalaičių suknelių. Jokios romantikos, jokio ilgesio, paslėpto flirto. Nė ženklo. Neįgimta ar neduota tai mums? Labai sunku paliudyti, jog mums dar rūpi Lietuva. Daug ko, aišku, neturim, bet tą šalį myliu todėl, kad ji mano, kad čia jaučiuosi savas, kad čia gimiau, vadinasi esu nesvetimas.
Paskaitysiu Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, dėl kurios parašymo ir pastatymų teatruose buvo tiek skandalų. Vadinasi, tikra? Idėjiniams cerberiams nebe saugu, kai bandom prisiliesti prie savų atributų? Suprantama, kad kažkas yra kitaip, argi kas mestų akmenį į tuščią kampą.
Neįtikina manęs savo praeities galybe ar autentiškumu nei dabar statomi Mindaugo tiltai, nei kariškių kuopos, nei paminklai, nors viskas teisinga. Vytautas Landsbergis savo knygoje „Kokia ji galėtų būti. Lietuvos projektas“ randa gražių dalykų mūsų šalyje. Randa perlų – vertų, prasmingų, telkiančių, vienijančių… Gyvensiu toje karalystėje ir bandysiu džiaugtis tuo, kad ji sava, artima, kad jos nereikia bijoti, saugotis, slėptis. Ji pavergia savuoju nekarališkumu ir tuo, kad dar visko iki galo nežinom, nesuprantam, neišmokom. Neturim manierų, gero tono ar skonio, jokių rafinuotų užuominų, neišmokom apsimesti, vadinasi, dar galim būti žmonės.
Ir karalius Mindaugas, sėdėdamas savo soste Vilniuje prie Nacionalinio muziejaus, turbūt džiaugiasi kiekvienu, nors ir silpniausiu, mūsų bandymu įsimylėti savo žemę, takus. Žvelgiu į nekarališką Karalystę ir jau žinau, kad suradau perlų. Žmonės, tai žmonės… Jie man net brangesni už kadaise tolybėse paklydusią karūną.
——-
Autorius: Justas JASĖNAS