Nuotrauka iš autorės archyvo
Pievos ir laukai, sniegui nuėjus, tarsi nejučia prisipildo įvairiausios gyvybės, garsų, spalvų visokių pavidalų. Kur yra pievos, ten žalumos, žydinčios žolės pasipila, kur pasėlių laukai, ten stypsta vienarūšės kultūros, švarios ir vienspalvės. Atidžiau po kojomis pažvelgus, kokia žolinės augmenijos įvairovė ir kokia ji nepažįstama. Tarp jų ir piktžolė, vargo žolė, iš visur stumiama, raunama…
„Tai nepageidaujamas žolinis augalas“, – taip sakė ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslo darbuotoja Gražina Kadžienė, neseniai skaičiusi paskaitą Kupiškio ir kitų Aukštaitijos rajonų ūkininkams apie piktžolių naikinimą javų ir rapsų pasėliuose.
Žinoma, ūkininko kruopščiai prižiūrimuose laukuose piktžolei nelengva prieglobstį susirasti, kur padargai nepritaikomi, ten herbicidai savo darbą padaro. Bet piktosios žolelės atkaklios, ištvermingos, kaip ir žmonės, kuriems tenka neglostanti likimo ranka, jos visur kabinasi šakomis ir šaknimis… Kaip sakė mokslininkė G. Kadžienė, Lietuvoje yra net 450 rūšių piktžolių. Pusė iš jų auga ir dauginasi javų pasėliuose.
Piktžolių dauginimasis – įspūdingas, ypač trumpaamžių. Baltosios balandos subrandina iki 200 tūkst. sėklų, šiurkštieji burnočiai – iki 1 mln. sėklų, ir daigios dirvoje jos būna daugiau kaip 20 metų. Dirvinės usnys, daugiametės piktžolės, paskleidžia iki 40 tūkst. sėklų, daigios išlieka iki 10 metų. O tokie įprasti paprastieji varpučiai gali turėti iki 1 tūkst. sėklų, jie dauginsis iki 10 metų. Štai kokia valia ir ištvermė, jei tik neįsikiš žmogus.
Piktžolių išskirtinumas – gražūs ir iškalbingi jų vardai, dažnai sudurtiniai, beveik kaip žmonių pavardės ir vardai. Tai šiurkštieji burnočiai, dirviniai garstukai, bekvapiai šunramuniai, juodosios kiauliauogės, dirvinės čiužutės, paprastosios rietmenės, rusvosios šerytės, kibieji lipikai, trikertės žvaginės, dirvinės smilguolės, pašiaušėliai ir dar daugybė kitokių laukų ir pievų gyventojų.
„Noriu apginti piktžoles, jos nėra iš tikrųjų piktos, tik žmogus jas varo iš savo valdų ir teritorijų“, – taip kalbėjo G. Kadžienė, vardindama gerąsias šių žolių misijas.
Negalima piktžolių sunaikinti visiškai, nes be jų sugriūtų natūraliai susiformavusios ekosistemos. Piktžolės praturtina bioįvairovę, puošia kraštovaizdį. Jomis minta vabzdžiai, jie čia gyvena. Tai atsinaujinantis energijos šaltinis, jos gali gaminti elektrą. Piktžolės pritaikomos pramonėje, pavyzdžiui, dilgėlių pluoštas gali atstoti medvilnę. Tinka papuošti interjerui. Gali būti vartojamos maistui. Sveikos mitybos šalininkai ragina pievose pasiieškoti balandų, dilgynių, ypač pavasarį, kai trūksta mūsų platumų žmonėms vitaminų.
Daugelis piktžolių gydo, tada jų negerą vardą žmogus užmiršta, pavadina kitaip, vaistažolėmis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ