***
Televizija vis rodė ir rodė tos merginos nuogą kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Rodė ją ligoninėje vežant į operacinę. Rodė nuotraukas. Rodė jos tamsius plaukus, juodas akis kaip žvaigždes. Ir visi, tą Sausį užgesę, man primena kiekvieną rudenį išskrendančius paukščius. Jie tokiose aukštumose, susirikiavę į V formos raidę. Gal į Viltį? Ir iš tų aukštybių tesigirdi gailus atsisveikinimo balsas. Nesinori tuomet kvėpuoti. Kažin kaip iš Dangaus jie regi Laisvę? Kaip ji matosi, kaip atrodo? Loretos balsas jau virto Laisvės simboliu. Tai daugiau nei paminklas. Lūpose taip ir sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai: „Daktare, ar aš dar gyvensiu?“ Tai ne klausimas. Taip, ji dar gyvens, jau gyvena. Ir viskas jau atlikta. Įvykęs Atpirkimas, apie kurį savo to paties pavadinimo knygoje rašo prof. Vytautas Landsbergis.
***
Vaiko atmintin įstrigo iš visų pašalių važiuojantys Vilniun žmonės – su rusiškais automobiliais, su senais autobusais. Kažkoks subruzdimas, kažkoks ne toks, tokių anksčiau lyg ir nebuvo,- galvojau sau. Ten reikėjo jiems būti. Gal širdis diktavo, gal nubudęs troškulys, kuris gena ir suteikia nežemiškų jėgų ištverti. Labai nenorėjau, kad mano mama išvažiuotų. Subėgę žmonės, susitelkę. Subėgusi, susitelkusi Lietuva savo buvimo pradžioje – sostinėje. Toks sutelktumas primena namus, kai viską paliekam ir grįžtam į savo kambarį, kad dalintumės ir valgytume Kūčių vakarienę. O žmonės Vilniuje lyg palaiminimo prašančiųjų balsas iš tyrų žemės, vis šaukiantis į pasaulį. Dabar vėl reikia skausmingai mokytis ištarti. Ir ne tik ištarti. Tuomet, kai nutilo televizija, kai tik mirgėjo ekranas, kai nežinojom, kad nežinosim, dar niekas negalvojo apie nuopelnus, dar niekam nereikėjo apdovanojimų. Žmonės tiesiog buvo kartu. Prie laužų šildėsi, gėrė arbatą ir dūmų kvapą, dainavo, meldėsi, skaitė Maironį. Tada buvo sugrįžusi Lietuva. Vilniečiai savo butuose išdaužytais langais tepė sumuštinius, raikė duoną. Kažkas maistą nešė, kažkas dalino. Tie žmonės liko nematomi, nežinomi, jie nepasirodys, apie juos nerašys istorijos chrestomatijose. Man jie brangiausi todėl, kad liko tylūs. Tyla didžiai apdovanoti, gal pašventinti. Ir dabar budintys, tebelaukiantys, tebesidairantys.
***
Nieko klaikesnio už tas naktis, už tuos budėjimus vaikui daugiau nebuvo, nieko klaikesnio daugiau nepamenu. Nesupratau, kas vyksta, o tankai man pasirodė gražūs, ypač kad jų daug ir jie taip palengva, taisyklingai išsirikiavę vienas paskui kitą, važiuoja. Dar įstrigo atmintin tie kraujo lašai po kojomis, tas sumaltas, suminkytas sniego purvas, kuriame liko ašaros, žingsniai iš visos Lietuvos sustoję. Norėčiau pasižiūrėti kaip atrodo sniegas.
Po Sausio įvykių namuose radau tokią juodą skrajutę, kurioje buvo nuotrauka iš tų dienų įvykių prie bokšto. Gal su laikraščiais ją kas atnešė? Joje dar didelėmis baltomis raidėmis buvo išspausdintas Marcelijaus Martinaičio eilėraštis apie laisvę. Neprisimenu jo, niekur neberandu. Jaučiau, kad tas baltas raides turiu nuspalvoti raudonai. Taip ir padariau. Ir nieko daugiau negalvodamas tą akimirką suvokiau, kad pasielgiau teisingai, kad aš dar nieko negaliu padėti suaugusiems žmonėms. Bet galiu kovoti labai tyliai savo kambarėlyje – drąsiai nuspalvodamas baltas raideles raudonai.
——-
Autorius: Kunigas Justas Jasėnas