Iki lapkričio mėnesio pabaigos laukuose besiganantys gyvuliai, sodriai žalia spalva akį džiuginanti žolė gruodžio mėnesį ir nė vienos snaigės. Tokias šiltas žiemas pasitinkame jau kelinti metai iš eilės.
Ar tai grėsminga klimato kaita, ar normali kartkartėmis pasikartojanti gamtos anomalija? Šia tema su „Kupiškėnų mintimis“ sutiko pasikalbėti biologė iš Alizavos Renata Ulinskienė.
R. Ulinskienė – Biržų regioninio parko direkcijos biologė. Tačiau jos pareigos aprėpia ne tik Biržų, bet ir Pasvalio, Rokiškio bei Kupiškio rajonų saugomas teritorijas.
Mūsų rajone biologei priskirtos keturios tokios teritorijos: Šimonių girios biosferos poligonas, Notigalės pelkė, Skapagirio miškas ir Lėvens upės slėnis. Pagrindinis R. Ulinskienės darbas šiose vietose – rūšių stebėjimas (monitoringas), bioįvairovės inventorizacija, ekosistemų ir buveinių apsauga (pažeidžiamumo ir stabilumo faktoriai).
„Šios saugomos teritorijos, tai – biologų pavasario ir rudens darbo kabinetai. Būtent ten kartografuojamos buveinės, stebimi paukščiai, vykdoma saugomų augalų paieška, fiksuojami buveinių pokyčiai. O pats biologo darbas – nuo žodžio „bio“ (gyvybė), todėl jis apima viską, kas gyva“, – savo pareigas trumpai paaiškino pašnekovė.
Nereikia manyti, kad ši profesija – neapibrėžta. Dirbant tokį darbą, pasak biologės, tenka domėtis visomis organizmų grupėmis: ornitologija (paukščiai), zoologija (gyvūnai), botanika (augalai), entomologija (vabzdžiai), mikologija (grybai) ir t. t.
Kalbinane R. Ulinskienę apie klimato kaitos įtaką gyvūnams ir augalams.
Kodėl žiemos vis šiltesnės?
Pastaruoju metu šiltų žiemų priežastimi dažniausiai įvardijama klimato kaita. O ją lemia vadinamų šiltnamio dujų didėjimas. Tarp šių dujų ypatingas vaidmuo tenka anglies dvideginiui CO2. Jo kaupimasis atmosferoje yra nepageidaujamas reiškinys, nes gali sukelti vadinamąjį šiltnamio reiškinį. Dėl to suardomas nusistovėjęs šilumos balansas ir Žemėje pradeda kilti temperatūra. O tai gali sukelti gana neigiamus, sunkiai prognozuojamus klimato pakitimus.
Ar tai tik paskutinių metų anomalija?
Paanalizavus istorinius duomenis, galime aptikti faktų, kad šiltos žiemos Lietuvoje yra normali anomalija. Šiltų žiemų būta ir anksčiau, ir jos Lietuvoje nėra didelė retenybė.
Štai baltalksnis paprastai žydi kovo pabaigoje. O 1925 metais, esant kaip niekada šiltai žiemai (sausio mėnesio temperatūra buvo 5-6 laipsniais aukštesnė negu paprastai), šis medis pražydo kovo 3 dieną.
Istorija žino ir dar kurioziškesnių atvejų. 1407 metais apie Naujuosius metus pražydo kai kurie medžiai, o 1864 metų žiema buvo tokia trumpa ir šilta, kad kovo mėnesį medžiai sužaliavo, o gegužės pradžioje prisirpo žemuogės.
Pasakojama, kad 1863 metų rudenį kai kuriuose soduose greta nokstančių vaisių išsiskleidė žiedai.
1989 metais neregėta šiluma buvo vasario 25-26 dienomis – pietiniuose Lietuvos rajonuose oro temperatūra pakilo iki 14-16 laipsnių, o miškuose pražydo žibutės. Manoma, kad tai buvo šilčiausias vasaris per paskutiniuosius 200 metų.
O per pastaruosius kelis dešimtmečius rudenys ilgesni ir šiltesni, o pavasariai šiek tiek užsitęsia.
Tai kiek dar reikės laukti pirmųjų snaigių?
Daugeliui įprasta manyti, kad žiema prasideda gruodžio 1 dieną, nes tuo metu laukai paprastai jau būna užkloti sniegu, o už lango spaudžia kelių laipsnių šaltukas. Todėl gruodį kartu su sausiu ir vasariu priskiriame žiemos mėnesiams.
Tačiau tai – tik kalendorinė žiema. Astronominė žiema Lietuvoje prasideda vėliau – gruodžio 22 d., kai Žemė yra arčiausiai Saulės. Kadangi Šiaurės ašigalis tuo metu yra nusisukęs nuo Saulės, todėl Saulės aukštis virš horizonto mažiausias, miškai ir laukai iš Saulės gauna mažiau šilumos.
Kaip neįprasti orai veikia augalus?
Artėjant žiemai ir palaipsniui krentant oro temperatūrai, keičiasi ne tik išoriniai medžių požymiai (sumedėja ūgliai, gelsta ir krenta lapai, apsisakuoja pumpurai ir kt.), bet ir vyksta sudėtingi vidiniai (biocheminiai) procesai, didinantys medžių atsparumą šalčiui.
Augalai turi mechanizmą, kuris saugo augalus nuo neįprastai aukštų oro temperatūrų žiemos pradžioje. Vasaros pabaigoje medelių pumpurai pradeda gyventi gilios ramybės būsenoje. Jie nesprogsta net ir esant palankioms augimui temperatūroms.
Tačiau esant anomalioms žiemoms, ypač staigiems šiltų ir šaltų periodų pokyčiams, šie mechanizmai išderinami, medžiai greitai pradeda sprogti. Tai labai padidina šalčio ir šalnų keliamą pavojų – apšąla pumpurai, ūgliai ir net stiebeliai. Šiltos žiemos poveikis gali pasireikšti ne tik tiesiogiai (pumpurų, lapų, žiedų, ūglių pažeidimai), bet ir netiesiogiai – nuo šalčio ar ankstyvų šalnų augalai apsilpsta, sumažėja jų augimo sparta, atsparumas grybinėms ligoms ir kenkėjams.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ