Skapiškėnai džiaugiasi išvalytu savo miestelio ežeru. Poilsiautojams lengvai pasiekiamos ir neseniai sutvarkytos Kupiškio marių pakrantės. Tačiau kiek ežerų, upių mūsų rajone, taip pat ir visoje Lietuvoje baigia apželti nendrėmis, o jų grožiu gėrisi tik laukiniai paukščiai bei žvejų retai bevaikomos žuvys. Kad ir vienas didžiausių Kupiškio rajone – Jurgiškio ežeras – prieš daugiau nei du dešimtmečius išvalytas, jis ir vėl sunkiai beprieinamas. O iš buvusio paplūdimio čia – vos smėlio saujelė.
„Kupiškėnų mintys“ apie tokių vandens telkinių likimą bei pastangas juos išgelbėti kalbėjosi su Aplinkos ministerijos Vandens departamento direktoriumi Daliumi Krinicku.
Ar didelė dalis Lietuvos ežerų dėl apžėlusių pakrančių sunkiai pasiekiami poilsiautojams, žvejams?
Daugelis Lietuvos ežerų yra linkę natūraliai apaugti augmenija, pelkėti.
Prieš dešimt metų aplinkos ministro įsakymu buvo patvirtintas valytinų vandens telkinių sąrašas. Nuo to laiko dalis jų jau buvo išvalyta.
2000 m. Europos Sąjungoje buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (BVPD). Lietuva, 2004-aisiais įstojusi į Europos Sąjungą, taip pat pradėjo įgyvendinti šios direktyvos nuostatas ir perkėlė jas į Lietuvos Respublikos vandens įstatymą.
Taip buvo įdiegtas naujas vandens telkinių valdymo principas. Nuo šiol vandens telkiniai saugomi ir tvarkomi pagal hidrologiškai apibrėžtas natūralias upių baseinų ribas. Juk vanduo į upes ir ežerus surenkamas ir keliauja nepaisydamas žmogaus nustatytų ribų – savivaldybių, rajonų ir valstybių sienų. Vandens telkinių valdymas ir administravimas vyksta visame upės baseine, o ne savivaldybėje ar regione, kaip tai buvo daroma anksčiau. Nauju principu baseininis vandens valdymo principas leidžia siekti ir užtikrinti gerą būklę visame vandens telkinyje (upėje, ežere).
Kad visiškai įgyvendintume BVPD ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo reikalavimą, visuose vandens telkiniuose reikia pasiekti gerą jų būklę. Šiuo tikslu buvo parengti Upių baseinų rajonų valdymo planai ir priemonių programos. Jose apibūdinta dabartinė Lietuvos vandens telkinių būklė, reikšmingos vandensaugos problemos, jų teritorinė lokalizacija bei su žmogaus veikla susijusios priežastys.
Priemonių programoje priklausomai nuo vandensaugos problemos buvo numatytos sutelktosios taršos mažinimo priemonės (numatant kai kurių miestų nuotekų valyklų papildomą modernizavimą), pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės, apimančios griežtesnį tręšimo, mėšlo tvarkymo reglamentavimą, migracijos sąlygų žuvims gerinimo priemonės, visuomenės informavimo ir skatinimo bei tiriamosios priemonės. Visa tai skirta tam, kad detaliau ištirtume nepakankamai aiškias vandensaugos problemas, jų prigimtį, priežastis ir galimus sprendimo būdus.
Vertinant problemų mastą, socialinius veiksnius ir gamtinių procesų inertiškumą, siekiant vandens telkinių geros būklės bei reikalavimą šį rodiklį išlaikyti ateityje, upių baseinų valdymo planus ir priemonių programą numatyta peržiūrėti kas šešerius metus. Artimiausia šių darbų data – 2015 metai.
Kokia šiandien mūsų vandens telkinių ekologinė būklė?
Šiuo metu Lietuvoje pagal Valstybinio aplinkos monitoringo programą yra tiriama 345 ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė. Iš jų 8 ežerai ir Kauno marios yra tiriami kasmet, o kiti – rotaciniu principu, kartą per 3 arba 6 metus.
Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos tiria vandens telkinių ekologinę būklę – ekosistemų, susijusių su paviršiniais vandens telkiniais, funkcionavimo ir struktūros kokybę, vertinamą pagal vandens telkinių biologinius, hidromorfologinius, fizinius ir cheminius kokybės elementus. O vandens telkinių tinkamumą maudytis tiria Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios institucijos. Pagal ekologinės būklės tyrimų rezultatus 40 proc. tiriamų ežerų ir tvenkinių būklė yra labai gera, 28 proc. – gera, 26 proc. – vidutinė ir 6 proc. – bloga.
Pagrindinė problema, kodėl 32 proc. tiriamų ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė neatitinka geros būklės reikalavimų, yra tarša, patenkanti į vandens telkinius iš pasklidosios taršos šaltinių. Tai – daugiausia teritorijos, kuriose vykdoma intensyvi žemės ūkio veikla.
Be to, viena iš priežasčių yra praeities tarša, kai į vandens telkinius buvo išleidžiamos nevalytos ar nepakankamai išvalytos nuotekos. O taip pat vandens telkinių baseine buvo intensyviai ūkininkaujama. Esant didelei teršiančių medžiagų prietakai, kai vandens telkiniai nebepajėgia natūraliai apsivalyti, kaupiasi storas dumblo sluoksnis, sutrinka vandens telkinių ekologinė pusiausvyra.
Dauguma Lietuvos ežerų yra išsidėstę Lietuvos rytinėje dalyje. Čia, beje, dauguma ežerų yra labai geros ir geros būklės.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ