Krepšinis Lietuvoje – tarsi antroji religija. Tad nieko nestebina, kad 37-ąjį Europos vyrų krepšinio čempionatą, po 72 metų pertraukos surengtą mūsų šalyje, stebi didžioji dauguma tautiečių. Dalis rinktinės vyrus palaiko namuose, krepšinio kovas žiūrėdami per televiziją, kiti įsilieja į masinę sirgalių minią ir transliacijas stebi didžiuosiuose miestuose įrengtuose ekranuose. O tie laimingieji, kuriems sėkmė nusišypsojo įsigyti bilietus, didžiausią krepšinio renginį Europoje per visą istoriją – „Eurobasket 2011“ žiūri tiesiogiai krepšinio arenose. Tarp jų yra ir kupiškėnų.
Kupiškėnų sirgalių būryje – ir moteris
Įprasta, kad sportu labiausiai domisi vyrai, tačiau kupiškėnė Sigita Kantautienė – viena tų moterų, kurioms nesvetimas taip visų mylimas krepšinis. „Vos tik su vyru Jonu sužinojome, kad Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, nusprendėme būtinai stebėti varžybas arenoje. Juk tokia galimybė pasitaikė po daugiau nei 70 metų. Pasilikome visus bilietus, kuriuos padovanosime vaikams, gal ir jiems pasiseks sulaukti kito Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje. Vos tik kovo mėnesį prasidėjo bilietų prekyba internetu, nusipirkome juos į kelias varžybas. Man tiesiog pasisekė, nes puikiai veikė ir nestrigo interneto ryšys. Žinoma, bilietai nepigūs, brangiausiai atsiėjo pusfinalio rungtynės – 208 litus“, – pasakoja Sigita.
Kantautai stebėjo jau trejas rungtynes – Kauno arenos atidarymo iškilmėse, kur Lietuva žaidė draugiškas varžybas su Ispanija, pirmąsias, vykusias rugpjūčio 31-ąją Panevėžyje, kuomet susitiko Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinktinės, ir Lietuvos bei Ispanijos komandų susitikimą. „Pirmosios rinktinės rungtynės nuo kitų skyrėsi tuo, kad labai jautėsi itin sustiprinta apsauga, du kartus teko pereiti kontrolės postus, į areną neleido įsinešti jokių sirgaliams įprastų palaikymo atributų, išskyrus lazdas, kurias galėjome prisipūsti tik patekę į salę. Jokio maisto ar mineralinio vandens buteliuko. Akivaizdu, kad laikomasi saugumui keliamų reikalavimų. Lietuvos rungtynėse su Ispanija situacija jau buvo gerokai švelnesnė.
Įstrigo tai, kad kol patenki į areną, eilėje tenka palaukti gerą valandą. Ne visiems pavyko suspėti į varžybų pradžią, dalis buvo įleisti jau prasidėjus pirmajam kėliniui. Tai nieko keista, juk Panevėžio arenoje gali tilpti penki su puse tūkstančio sirgalių. Tačiau laukimas toje gausioje eilėje neprailgo, sutikau labai įdomių žmonių, teko pabendrauti su Ispanijos, Turkijos, Lenkijos sirgaliais. Visi jie akcentuoja viena, kad lietuviai išties užsikrėtę krepšiniu ir dėl jo pamišę. Pasak jų, Lietuvoje reiktų nuolat rengti Europos krepšinio čempionatus, nes organizavimas puikus. Sutikau ispaną, kuris į čempionatą važiuoja jau trečią kartą, tačiau mūsų šalies pasiruošimo šiam renginiui jis negalėjo palyginti su jokiomis kitomis valstybėmis ir pasakojo Lenkijoje net neradęs arenos, kurioje vyksta varžybos. Ispanų sirgalius galėčiau išskirti kaip labai inteligentiškus, į čempionatą jie atvyko pasiruošę, nuolat dainavo. Labiausiai sužavėjo turkai, darni jų grupė į Lietuvą atvažiavo apsiginklavę būgneliais ir turėdami net dirigentą. Sirgaliai gyrė puikiai savo darbą išmanančius savanorius. Ir mums patiems teko pasinaudoti jų pagalba, kuomet didžiulėje arenoje neradome savo sektoriaus, buvome jų maloniai palydėti“, – patirtais įspūdžiais dalijosi S. Kantautienė.
Paklausta apie lietuvių sirgalius, moteris akcentuoja, kad žalioji minia – tai tarsi rinktinės varomoji jėga: „Negali nesistengti, kai matai, kad tave palaiko tūkstantinis, pergalių ištroškęs būrys. Sirgalių autoritetas – krepšinio aistruolis Tomas Balaišis, pravarde Sėkla.Visi, jo paraginti, nepailsdami skanduoja, dainuoja ir kaip įmanydami palaiko krepšininkus. Net pralaimėjus, niekas neskuba skirstytis, o atsistoję ploja visas jėgas atidavusiems žaidėjams. Labai smagu ir po varžybų įsilieti į besidžiaugiančių sirgalių minią. Po rungtynių su Didžiąja Britanija Panevėžio dangų nušvietė šventiniai fejerverkai.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Unė JUODYTĖ