Praėjusį savaitgalį šalies veterinarai šventė savo profesinę dieną. Buvo laikai, kai be šios specialybės atstovo neišsiversdavo net mažiausias kaimas. O šiandien, kai žmonės gyvulių laiko vis mažiau, veterinarų likę visai nebedaug. Vieną vyriausių mūsų rajono gyvūnų gydytojų Vytautą Misiūną sutikome Šimonyse, čia jis veterinaru dirbo daugiau nei keturis dešimtmečius.
Džiaugiasi pensija
Kupiškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Juliaus Skrandausko duomenimis, dar prieš kelerius metus mūsų rajone buvo dešimt veterinarinių įmonių. Šiandien jų likę tik keturios – kitos neatlaikė didžiulės mokesčių naštos.
Dėl šios priežasties tarnybos atsisakė ir vienas vyriausių rajono veterinarų iš Šimonių V. Misiūnas. Išėjęs į pensiją jis dar tikėjosi pasitarnauti žmonėms, tačiau suprato, kad uždarbis smarkiai atsilieka nuo mokesčių.
Šiandien septyniasdešimt penkerių vyriškis džiaugiasi laisve. Su žmona Renata stengiasi dalyvauti miestelio bendruomenės veikloje, kas dieną su savo šuniuku eina pasivaikščioti po dešimt kilometrų ir ruošiasi pavasarinei sėjai.
Tačiau šimoniečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai į jo duris dar kartais pasibeldžia pagalbos dėl sergančio gyvulio. Juk penkiasdešimties metų praktinio darbo stažą skaičiuojantis V. Misiūnas lengvai atpažįsta bet kurią gyvūno ligą.
Jų, pasak pašnekovo, jo darbe buvo pačių įvairiausių: nuo pasiutligės iki apsigimimų.
Sunkiausia jam buvo gydyti užkrečiamosiomis ligomis sergančius gyvulius – tam reikia ypatingo atsargumo.
„Sunku būdavo su pasiutusiais gyvūnais – bijodavau užsikrėsti. Nors, ačiū Dievui, jokia liga nuo gyvulių per tiek metų neužsikrėčiau. Nė vienas jų manęs neužpuolė ir nesužeidė“, – pasakojo V. Misiūnas.
Keldavosi ir naktimis
Veterinaro darbą šimonietis pažino dar nuo vaikystės, kai pagelbėdavo savo seneliui Jonui Misiūnui. Šis buvo vyriausiasis Alizavos parapijos veterinaras – savamokslis.
Baigus vidurinę mokyklą Kupiškyje anūką traukė mechanizacija, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad tuomet jaunas vaikinas įstojo į Veterinarijos technikumą. Jį baigęs geriausiais rezultatais, mokslus tęsė Veterinarijos akademijoje.
Diplomuotas specialistas 1962 metais gavo paskyrimą veterinaru dirbti Šimonyse. Dvidešimt penkerius metus dirbo valstybinėje tarnyboje, vėliau tapo vyriausiu kolūkio veterinaru ir dar septynerius savo stažo metus bandė verstis įkūręs individualią įmonę bei vaistinę.
Veterinaro pareigos per tuos dešimtmečius, pasak pašnekovo, labai keitėsi. Jaunystėje ponas Vytautas sakė stengęsis iš paskutiniųjų padėti žmonėms, į iškvietimus vykdavo kad ir vidurnaktį.
„Kai baigiau mokslus, jaučiausi itin atsakingas už savo specialybės prestižo išsaugojimą. Buvau labai energingas ir entuziastingas – kiekvieną užduotį priimdavau labai rimtai“, – apie darbo pradžią kalbėjo šimonietis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ