Ką papasakotų namai, jei turėtų savo kalbą? Ką jie pasakytų apie mus, žmones, savo šeimininkus? Rūpestingus, tvarkingus, dosnius ar savimylas, šykštuolius, viską taupančius, kaupiančius… Visa, kas aplinkui mus, turi gyvos energijos ir praeities žinių – taip sako mokslingi žmonės. Kiemo žolėje ar grindyse įmintos išlieka pėdos, nuo sienų aidu atsimuša visi ištarti žodžiai, visi daiktai sugėrę čia kadaise gyvenusių žmonių prisilietimų šilumą. Jeigu tikrai taip yra, verta įsižiūrėti į viską, kas prieš akis išnyra. Seni namai, pilni praeities žinojimo. Kad toji praeitis prabiltų, reikia žmogaus, kuris prisimena. Einam tokių paieškoti…
Be šulinio, be žemės
Takelis Vytauto gatvėje, Kupiškyje. Vis žemyn žemyn, prie pat Kupos. Namai beveik įsibridę į upę ir kairėje, ir dešinėje tako. Kai patvinsta pavasariais vandenys, prasideda ledonešis, argi nebaugu čia gyventi, ar potvyniai neiškrausto iš namų?
Regina Vanckevičienė, senos trobelės šeimininkė, sako nebijanti potvynių. Ir niekur jau nebenubėgsianti, nebevaikštanti, besveikatė. Lovoje dabar jos visos dienos, laiką sutrumpinti padeda dažnai aplankanti kaimynė. Sūnus Gediminas kartu gyvena, namuose pasitvarkyti padeda, vandens parneša iš kaimynų. Savame kieme nėra šulinio. Ir žemės sklypo daržui nėra, tik po namu kiek tesą. Ir įprasto kiemo čia nėra, tik siauras pasienis palei Kupos šlaitą. Tad kam galėjo kilti mintis įsikurti tokioje negeroje vietoje?
Nebėra ko paklausti, šio namo savininkų jau nebėra gyvų. R. Vanckevičienė prisimena namelį iš Povilo Urbono pirkusi prieš 15 metų. Iki tol gyveno Gyvakarų kaime, savoje sodyboje, kurią paliko kitam sūnui.
Tada šio namo savininko žmona jau buvo mirusi, jis pats buvo persikraustęs gyventi pas vaikus į Vabalninką. Vieta neatrodė labai gera, bet kad nebuvo, iš ko rinktis. Nebrangiai savininkas ir prašė, pustrečio tūkstančio litų, dar nuleido 500 litų. Atsikrausčius teko persimūryti krosnį, viduje kiek pasiremontuoti. Vietos čia ne kiek, tėra virtuvė, kambarėlis, koridorius, dar sandėliukas ir malkinė. Namas seniau buvęs dviejų galų, tarybiniais laikais čia gyveno įvairių nuomininkų – tai matyti iš namų knygos. Parašyta joje, kad namas statytas 1948 metais. Reikėtų jam remonto, bet iš kur tam pinigų paimti?
„Gerai dar, kad nesmaugia komunaliniai mokesčiai, nusipirkai malkų, pasikūreni, kiek nori, šilta“, – sako šeimininkė, o jos sūnus išlydi pro duris, tardamas, kad upė ana va, kaip žemai, būsiąs 4 – 5 metrų šlaitas, jokie ledonešiai tiek nepakyla. Taigi čia saugu ir ramu.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ