Kitų metų biudžetas jau parengtas ir pateiktas Seimui svarstyti ir tvirtinti. O vėliau bus įduotas visai valstybei – pagal jį gyventi. Privačiam sektoriui labiau rūpi pirmoji biudžeto pusė, jo pajamos. Nes biudžeto pajamos, visų pirma, yra žmonių ir įmonių išlaidos, jų sumokami mokesčiai. Būtent jie yra daugumos šeimų didžioji išlaidų dalis. Ne maistas, ne šildymas, o mokesčiai. Viešajam sektoriui ir turinčiam su juo finansinių reikalų, natūralu, rūpi kita biudžeto pusė, jo išlaidos, nes jos taps kai kurių pajamomis.
Pagrindinis kitų metų biudžeto skirtumas nuo ankstesnių – jis parengtas eurais. Tačiau ir euras neapsaugojo šio svarbiausio finansinio dokumento nuo puponautų ir limpakojų sindromo. Kuo mums kliūva puponautai su limpakojais? Nes tokiu nekaltu būdu esame skatinami pirkti daugiau, pirkti tai, ko nereikia – paprastai tariant, elgtis nelabai racionaliai.
Biudžete puponautų su limpakojais apstu, čia paminėsiu tik pačius svarbiausius. Kas pajamų dalyje, tebūnie limpakojai, o išlaidų dalyje – puponautai, kad nebūtų nuobodu šį gana nykų dokumentą analizuoti. Pirmas limpakojis biudžete yra didinamas nekilnojamojo turto mokestis. Įvestas tik milijonieriams nuo kitų metų jis gali aplankyti gerokai daugiau šeimų, nes neapmokestinamą ribą siūloma mažinti iki 750 tūkstančių litų. Koks šio limpakojo poveikis? Ogi šeimos ims visaip keistai elgtis su savo turimu būstu, kad mokesčio mokėti nereikėtų. To pamokė kone didžiausios valstybinės įmonės – Lietuvos geležinkelių – direktorius. Ėmė ir padovanojo butus, namus vaikams. Gal dar būtų nedovanojęs, bet atėjo limpakojis ir pakoregavo planus. Beje, ne jis vienas toks, visi galvoja, ką daryti, kai limpakojai tuština piniginę.
Gyventojų pajamų mokesčio perskirstymas tarp savivaldybių yra dar vienas senbuvis limpakojis nacionaliniame biudžete. Štai miestui donorui – Vilniui – valstybės sostinei daugelį metų yra taikoma bado dieta. Pajamų mokestis, kurį sumoka miesto gyventojai, iškeliauja į kitas savivaldybes, kuriose mažėja gyventojų, mažėja gatvėmis riedančių mašinų, visko ten mažėja, bet dotacijos skiriamos donoro sąskaita. Vilniui paliekama mažiau nei 20 procentų čia sumokamo pajamų mokesčio. Donoras jau tiek kraujo atidavė kitoms savivaldybėms, kad pats vos gyvas. Gresia išjungti gatvių apšvietimą, jų nevalyti, negrąžinti skolų, dar daug nemalonių dalykų gresia, bet savivaldybių finansavimas nekeičiamas jau porą dešimtmečių. Vis dar paranku nuo biudžeto perskirstymo ydų dėmesį nukreipti tik į mero nuodėmes. O kas bus, kai kitais metais pasikeis meras? Liks tik visai nuogas limpakojiškas biudžetas.
Imkimės puponautų, biudžeto išlaidų dalies. Štai – kelių finansavimas. Kaip žinia, keliams keliauja akcizų dalis, kuri kadaise siekė net 80 procentų. Ši dalis buvo mažinta ir dabar sudaro 55 procentus, bet puponautas slypi ne čia. Dar pirmajame kriziniame biudžete 2009 metais į kelių finansavimo programą įrašyta maža žvaigždutė su maža išnaša puslapio apačioje. Žvaigždutė maža, bet ji didelius pinigus kilnoja. Ta žvaigždutė sako, kad dalis keliams skirtų pinigų keliauja… bendrosioms valstybės reikmėms. Šis puponautas nuo krizės laikų į biudžetą sugrįžta kasmet. Taigi kitąmet apie 250 milijonų litų, kurie pagal vieną įstatymą turi būti skirti keliams, pagal kitą įstatymą nukeliaus visai nežinia kur. Sklando gandas, kad būtent šios lėšos yra Seimo narių asmeninė dispozicija. Žmonės kalba, kad kiekvienas Seimo narys turi maždaug milijono litų limitą, kurį asignavimų valdytojas paskirs ten, kur Seimo narys nurodys. Sunku net patikėti, bet kiekviename gande dažnai yra tik dalis gando.
Na, ir paskutinis dalykas – tai kitais metais 5 procentais didinamos biudžeto pajamos ir beveik 6 procentais – išlaidos. Ekonomikos augimas numatomas apie 3 procentus, tas laikytina pernelyg optimistine prognoze. Iš kur tokie pinigai? Puponautai su limpakojais gal ir gali tai paaiškinti, bet ir biudžetui jau laikas suaugti.
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: Rūta VAINIENĖ