Kupiškio turizmo informacijos centras tampa ne tik vis labiau žinomas rajono gyventojams, bet ir reikalingas.
Jau skirstantis pirmo čia surengto seminaro klausytojams korespondentės pakalbinta šios įstaigos vadybininkė Aušra Seibutytė jai sakė, jog nesitikėjusios, kad šis renginys sulauks tokio susidomėjimo. O suinteresuotų klausytojų su kolege Vaida Bočiulyte ieškojusios net ir skambindamos asmeniškai pavyzdingiausių sodybų šeimininkams – “ gal šie aplinkos grožio puoselėtojai nuo to ir ėmėsi įgyvendinti perspektyvaus verslo idėją“.
Seminare „Kaimo turizmas“ su per dvidešimčia kupiškėnų iš įvairių rajono vietovių bendravo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Regina Sirusienė-Lamauskienė.
Renginyje dalyvavo ir rajono Savivaldybės mero pavaduotojas Aidas Mikėnas – kaipgi nežinoti, ar naujoms permainoms kaime nusiteikę jo gyventojai, kuriems išlikimas jame siejamas jau ne vien su javų derliais ir gyvulių produkcija.
Kupiškėnai dar lūkuriuoja
Lektorė apžvelgė kaimo turizmo tendencijas Lietuvoje. Šis verslas rinkoje žinomas per dešimt metų, puoselėjamas per tūkstančio fizinių asmenų. Lietuvoje naujos veiklos konsultavimo, iš dalies ir koordinavimo centras – Žemės ūkio rūmuose.
Ar šis verslas populiarus mūsų krašte? Pasak viešnios, ne itin. Kelinti metai žinomos tik dvi kaimo turizmo sodybos, nes kelias į tokį verslą nėra lengvas.
LKTA prezidentė tokios idėjos puoselėtojams patarė neatitrūkti nuo realybės ir pradėti mokymusi. Nors jo negalės užmesti ir paskui, tačiau pradžiai užtenka ir vieno mėnesio kursų. Kai yra reikiamas skaičius klausytojų, mokymas gali vykti ir jiems tinkamiausioje vietoje.
Tokiam verslui, tikslino lektorė, reikia ne tik nuosavo žemės sklypo, atitinkamų statinių, bet ir paties žmogaus nusiteikimo daug ir labai nuoširdžiai darbuotis. Be pastarojo faktoriaus, iš prezidentės asmeniškos patirties, nieko neišeis. Samdyti darbuotojai – taip pat ne išeitis. Kaimo turizmo sodyba – vis dėlto šeimos verslas.
Nori kokybiško maisto
Būta įvairių variantų, tačiau per laiką išaiškėjo, jog svečiai tikisi gauti visas būtiniausias paslaugas -ir puikią nakvynę, ir ekologišką maistą, ir sveikatinimo pramogų. Tad ketinantiems teikti paslaugas poilsiautojams reikėtų atsisakyti minties tiekti jiems maisto produktus iš prekybos centrų. Jiems valgis turi būti ruošiamas iš paties šeimininko ar jo partnerių ūkiuose išaugintų gėrybių.
Pastaruoju metu per 40 proc. nuomininkų kaimo sodybų reikia tik pobūviams. Tai ne patys geriausi variantai – viena dvi nakvynės ir svečių vėl nebėra. Keliasdešimties vietų konferencijų salė sodyboje – reikalingas dalykas seminarų rengėjams, tačiau irgi ne išeitis sistemingai turėti pajamų. Tad nereikia pamiršti svarbiausio – kaimo turizmo sodyba turi būti tokia, kad joje netrūktų poilsiaujančių šeimų ar grupelių asmenų, nusiteikusių įsikurti savaitei, dviem, tampančių net ir kasmetiniais svečiais.
Perspektyvi kaimo turizmo sodyba turi būti vienkiemyje, į kurį vestų geras kelias, valdos šeimininkai turėtų gerą vardą, o svečiai jaustųsi saugiai.
Kaimo turizmo sodyboje gyvenamasis namas, būtiniausi ūkiniai pastatai, aplinkos tvarkymas – ne bet kokie, ne bet kaip, o kad būtų atspindima ir to Lietuvos regiono savastis. Nereikia skaičiuoti, kaip brangiai kainuos suformuoti importinių gėlių darželius, nustebinti įnamius egzotiškais želdiniais.
Viskas turi būti kuo lietuviškiausia, senobiškiausia
Kaimo turizmo sodyboje gyvenamasis namas – tik vienas. Jame ne daugiau kaip 20 nuomojamų patalpų – numerių. Geriausia, kai kiekvienos patalpos nuomotojai turi visiškai atskirą erdvę, kai per visą buvimo laiką su kitais sodybos svečiais gali ir nesusitikti.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ