Redakcija nuolat gauna įvairių laiškų apie rajono negeroves. Žmonės kartais piktinasi ir visai suprantamomis problemomis, kurias būtina nagrinėti, bet kartais tarpusavio santykius linksta paversti rajoninio lygio problemomis, kurias norima deleguoti kažkam kitam.
Štai neseniai gavome laišką, kuriame patys savęs neįvardinę Noriūnų gyventojai piktinasi Melioratorių gatvėje gyvenančia šeima ir jų šunimi, kuris neva tai laksto palaidas, be antsnukio ir gąsdina ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Laiško autoriai ar autorius tvirtina, kad tas šuo yra agresyvus, net ir savo šeimininkę yra apkandžiojęs.
Tame pačiame laiške rašoma, kad ši šeima yra nesugyvenama ir netvarkinga. Ji bendro naudojimo laiptinę yra užgriozdinusi įvairiais daiktais, todėl gaisro atveju ugniagesiai niekaip negalėtų patekti namo vidun.
Nutarėme, kad reikėtų patikrinti, ar tikrai Melioratorių gatvėje, Noriūnuose, gyvenantiems žmonėms kyla realus pavojus žūti liepsnose ar būti sukandžiotiems agresyvaus didelio šuns.
Nuvažiavus į Noriūnus, iš karto kilo abejonė, ar laiške išdėstyti kaltinimai yra tikri. Laiptinė, kuri turėtų būti užgriozdinta taip, kad net ir ugniagesiai kojas nusilaužytų, buvo visiškai tvarkinga. Ji ne tik kad nebuvo užgriozdinta, bet ir nesimatė visiškai jokių nereikalingų daiktų.
Kartu su Noriūnų seniūnu beldžiamės į nurodyto buto duris. Žinoma, už durų pasigirsta šuniškai tariama „laba diena“, bet jokios agresijos šuo nerodo. Po kelių sakinių jis ne tik leidžiasi glostomas, bet ir draugiškai laižo svečius.
Pusvalandį pabendravus su rotveileriu Mauru ir jo šeimininkais, atrodė visiškai nepanašu, kad stabilios psichikos ir nepažįstamus žmones draugiškai pasitikęs šuo gali kam nors kelti pavojų. Šeimininkai pasakojo, kad septynerių metų Mauro be pavadėlio į kiemą niekada neišleidžia dėl labai suprantamos priežasties – bijo, kad jo nesuvažinėtų pravažiuojantis automobilis.
Be to, Mauras vedamas pasivaikščioti su antsnukiu. Žmonės parodė net du Mauro antsnukius. Šeimininkai pasakojo, kad pasibėgioti be pavadėlio šunį paleidžia tik nusivedę prie upės.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS