„Žmogus, panašiai kaip ir medis, šaknimis remiasi į žemę, o šakomis bando siekti dangų. Senieji papročiai, šventės, apeigos, visa kultūra ir iš protėvių paveldėta prigimtis yra dirva, kurioje auga mūsų sielos medžio šaknys. Šia prasme senoji mūsų kultūra mums reiškia labai daug, nors dažniausiai tos reikšmės mes nesuvokiame, kaip nesuvokiame ir oro reikšmės tol, kol jo netrūksta“. (Aleksandras Žarskus)
Rudeniniame gamtos virsme minimos Vėlinės. Vėlyvas ruduo nuo seno laikomas vėlių viešėjimo žemėje laiku. Apie mūsų protėvių atliktas mirusiųjų pagerbimo apeigas sušnekome su Kupiškio rajono etninės kultūros plėtros tarybos pirmininke, etnografe Alma Pustovaitiene. Juk nemažai iš protėvių laikų atėjusių apeigų elementų laikomės ir šiandien, net nesusimąstydami apie jų prasmę.
Terminas Vėlinės kilęs iš žodžio „vėlė“, kaip, beje, ir pavasarį švenčiamos Velykos. Vėlės prasmę turi ir Velino – mirusiųjų, vėlių valdovo (iš čia – „velnias“, kurio dabartinė krikščioniška reikšmė yra antrinė), Velionos – senovės lietuvių vėlių deivės, vardų šaknys.
Laiko tarpas nuo Mykolinių (rugsėjo 29 d.) iki Martyno (lapkričio 11 d.) buvo vadinamas Ilgėmis. Šis laikotarpis dar vadintas vėlių metu – kai medžiai lapus numeta, o sniego dar nėra, mat tikėta, kad pasnigus matyti vėlių pėdos. Prasminga, kad vėlių viešėjimo žemėje laikas, kada atliekamos ir mirusiųjų pagerbimo apeigos, ne kurį nors kitą metų laiką, bet rudenį, kai gamta išgyvena ypatingą laikotarpį – perėjimą iš gyvybingumo į rimtį, savotišką mirtį. Žmogus – gamtos dalis. Per Ilges anapilis labiausiai priartėja prie šiapusio pasaulio, atsiveria Amžinybės vartai.
Buvo atliekamos sudėtingos mirusiųjų vėlių pagerbimo apeigos – su giesmėmis, maldomis Velionai, vėlių globėjai, ir Žemynai, žemės deivei. Iš pagonybės laikų išlikęs posakis laidojant velionį: „Iš žemės, Dieve, mane sukūrei, ir vėl priimk į žemę“.
Svarbią reikšmę turėjo apeiginė ugnis, kaip apsivalymas nuo visokios bjaurasties. Prie kiekvieno kapo buvo deginami laužai, ugnies šviesoje meldžiamasi ir bendraujama su mirusiųjų vėlėmis. Mūsų dienomis apeiginė ugnis išlikusi kitu pavidalu – per Vėlines kapai suspindi žvakių liepsnelėmis. Jos priklauso pačioms vėlyviausios kilmės papročiams
Ar susimąstėte, ką, atsisveikinant su mirusiaisiais, reiškia tako barstymas amžinai žaliuojančių medžių šakelėmis? Tai, pasak A. Pustovaitienės, vėlės kelias. Ne bet kokio, o visžalio medžio šakelės simbolizuoja amžinumo ratą. Žmogus, kaip ir gamta, miršta, bet vėl atgimsta. Šia mitologija domėjosi Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius.
Rudeninėms vėlių vaišėms buvo skerdžiama kiaulė arba pjaunamas gaidys (tik ne raudonas). Per skerstuvių apeigas buvo atnašaujama auka Žemynai – nuliejama jai kraujo. Viena iš svarbiausių vėlių pagerbimo apeigų buvo mirusiųjų maitinimas. Pačia seniausia apeiga reiktų laikyti vaišes kapinėse. Į kapus nešdavo maisto, alaus. Rusų kultūroje ši tradicija dar yra išlikusi. Vėliau jau, kalbėdami apeiginius žodžius, kviesdavo vėles į namus, ruošdavo joms stalą. Laukdami paslėpdavo aštrius daiktus. Mūsų protėviai bijojo užrūstinti vėles. Po apeiginių vaišių jų atsiprašydavo ir gražiai paprašydavo išeiti.
Etnografė sakė, kad yra dar šeimų, kurios ruošia ne tik Kalėdų, bet ir Vėlinių vakarienę, ant stalo padeda lėkštelę į Anapilį išėjusiesiems.
Turime išlikusių vėlių meto dainų. Gražios ir prasmingos našlaičių dainos, nes Dievas našlaitėlę myli labiausiai. Ji nieko neturi, neprisirišusi prie materialaus pasaulio, jai lengva išeit į anapus.
„Ko gi pūstų smarkūs vėjai,
Jei nebūtų aukštų medžių
Ką kalbėtų geri žmonės
Jei nebūtų našlaitėlių“.
(Iš latvių mitologijos)
Neturėję rašto baltai Vėlines vaizdavo simboliu, žyminčiu vartus tarp šiapus ir anapus. Protėviai tikėjo, kad miręs žmogus pereina devynis vartus: aštuonis įveikia sudėtingai, vieną – lengvai. Jam padeda bitės. Juk ir dabar, tik apie šiuos padarėlius sakoma, kad jie, kaip ir žmogus, miršta.
„Kas tave šaukia, Žalia Vare?“
Kai rudenį vėjas nuplėšia medžių lapus ir pirmas šaltis sukausto žemę, minimos Vėlinės.
Lapkričio 1 d., 17 val., senosiose Kupiškio miesto kapinėse folkloro ansamblis KUPKĖMIS kviečia pasiklausyti našlaičių dainų, giesmių, poezijos posmų.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ