Vietiniai paaiškintų: kelias į Stračnius – pro Subačiaus kapines. Ir tas kelių sodybų kaimas tuoj pat už jų. Čia beveik rajono pakraštse. Na, dar bus Butrimonys su dviem sodybom.
Platesnis žvyrkelis ties kapinėmis ir baigiasi. Per kaimą – tik keliukas, gatvelė. Tokia senovinė ji išliko vien todėl, jog kai kurių sodybėlių pastatai buvo visai šalia tos susisiekimo “arterijos”.
Viena iš jų, tikrai jau šimtametė, – Valerijos Dulytės. Tas kiemas su savo pastatais istoriniu vadintinas ne tik dėl ilgo tarnavimo Tamošiui ir Barborai Duliams, iki šios dienos čia gyvenančiai šios nuosavybės paveldėtojai dukrai Valerijai, gimusiai per Žolinę 1918 metais.
“Kaipgi neatsiminti tokio dalyko?” – nusistebėjimu atsakė į klausimą Subačiaus seniūnijos seniūno pavaduotoja Pranciška Karosienė. – Plačiai buvo pasklidusi žinia, jog Dulytės kieme filmuojamas spektaklis “Senovinės kupiškėnų vestuvės”.
Kaip toji sodyba pateko į Lietuvos televizijos filmavimo grupės akiratį, išsamiausiai galėtų pasakyti tarp filmo kūrėjų buvusi etnografė Angelė Vyšniauskaitė. Deja, šią mokslininkę minime jau praeityje. Pasak tuo metu, o tai buvo 1970–ieji, rajono kultūros skyriaus vedėju dirbusio Algimanto Jasaičio, be etnografės, 19 ir 20 amžių sandūros originaliausios sodybos ieškojo būsimo televizijos filmo režisierius Eugenijus Šaltis ir ,žinoma, pats spektaklio režisierius Povilas Zulonas. Ne tik Kupiškio rajone, bet ir aplinkiniuose jie aplankė nemažai nuošaliausių senovinių sodybų, tačiau filmavimui tinkamesnės aplinkos už buvusią Stračniuose, už kelią vestuvininkams važiuoti į Palėvenės bažnyčią, matyt, ir neaptikę.
A.Jasaitis, vienas iš leidinio “Tai bent vestuvės” autorių, prisiminė, jog, prasidėjus kupiškėnų etnografijos teatro garsiojo spektaklio filmavimo darbams, buvo ir jis nuvykęs į Stračnius pažiūrėti, kaip šis spektaklis atrodo natūralioje aplinkoje – troboje su plūktine asla, duonkepe krosnimi, prie nedidelės, bet dailidės su grožio pajauta pastatytos klėties, kieme .
V. Dulytė sakė, kad tokie svečiai jai buvo patys netikėčiausi, atlydėjo juos į kiemą tuometinio kolūkio pirmininkas Emilijonas Dyra. Iš tikrųjų niekas ir neklausė, ar ji sutinkanti, kad čia darbuotųsi filmavimo grupė, šurmuliuotų kelios dešimtys “vestuvininkų”.
Filmo statytojai šeimininkei aiškinę, kad čia įsikursią neilgam, tačiau 1970 metų rudenį pasitaikė ir lietingų, filmavimui visai netinkamų dienų. Todėl darbai nuo rugsėjo pradžios užsitęsė iki lapkričio pabaigos. Užtat Stračnių ir aplinkinių vietovių gyventojams, taip pat ir jaunimui iš Subačiaus gyvenvietės, susispietusiems aplink V. Dulytės sodybą, būdavo kur nuotaikingai praleisti laisvesnį laiką. Daugeliui buvo įvykis, galimybė pamatyti, kaip kuriamas televizijos filmas.
Vienas iš Stračnių senbuvių, Jonas Karvelis, dabar 82 metų amžiaus, tačiau įvairiais ūkiniais darbais labai užsiėmęs, sakė, jog neturėdavęs laiko vaidinimo V. Dulytės kieme žiūrėti. Tačiau tą kartą, kai ant keliuko stoviniavo, buvo filmuojama Piršlio korimo scena, tai tikrai užsižiūrėjo. Pašnekovas pridūrė, daug “Senovinių kupiškėnų vestuvių” vaidinimo scenoje jam ir neteko matyti, o apie rodomą per televiziją tai stračniečiai vieni kitiems pranešinėdavo.
Tarp žiūrovų už V. Dulytės sodybos tvoros, ko gero, pats mažiausias buvo Vitalijus Vžesnauskas. Dabar jis šnekinamas prisiminė, kad mama vis eidavo pažiūrėti, kaip vyksta “Vestuvių” filmavimas ir jį už rankos vesdavosi.
Laimutė Vingilienė, Stračniuose gyvenanti nuo 1957 m., prisiminė, jog tas 1970 metų ruduo jiems likęs įsimintinas. Tada ji dirbo kolūkyje melžėja, reikėdavo labai anksti keltis, tačiau, užuot ilsėjusis grįžusi iš darbo, būdavo, jog pusvalandį kitą praleisdavo ir stebėdama, kaip nuotaikingai vaidina jau pagyvenę artistai. Dažniausiai tai vaikai – Audronė, Rita, Ričardas, Saulius – priprašydavę kartu su jais eiti pas Dulytę.
V. Dulytė, žurnalisčių aplankyta praėjusį antradienį, pasidžiaugė, kad jos sodybai teko garbė kartu su “Vestuvėmis” būti nufilmuotai. “Juk filme rodomi mano trobesiai išliks ilgam, kai jų ir nebebus”, – samprotavo šneki moteris.
Pridūrė, kad jai, vienišei, patarinėjama apsigyventi senelių namuose, tačiau širdis neleidžianti imti vieną dieną ir išeiti iš tėviškės.
O tą 1970 metų rudenį jai buvo ne tik įdomu matyti tokį didelį žmonių pulką, šeimininkaujantį jos valdoje, bet ir teko patirti daug nepatogumų. Kieme, svirne būdavo pristatyta įvairiausios aparatūros, pagal filmuotojų komandas vis vaikščiojo, dainavo, šoko būreliai žmonių, o V. Dulytei reikėjo gabenti į trobos galą, kuriame nuo pat jos pastatymo buvo laikomos bulvės, daržovės, derlių. Darbas labai susitrukdė, runkeliai net buvo apsnigti.
V. Dulytė sakė, jog labai nuogąstavusi, kad per tuos filmavimus nesupleškėtų jos sodyba, nes vis būdavo įjungiamos lempos “ušėčko” didumo. O kartą, vienai lempai sprogus, liepsna plykstelėjo gal per du metrus aukštyn. ”Gryčios, svirno ir kitų trobesių stogai tebebuvo šiaudiniai, tai kiek betrūko, kad būčiau likusi be pastogės”, – ir po daugybės metų ji nėra pamiršusi patirto išgąsčio.
Dar buvo jai rūpesčių ir su filmavimo aparatūra. Žmonės iš televizijos vis sakydavo, kad ta įranga kainuojanti apie 30 tūkstančių rublių. Viską nakčiai sutempę į svirną, palikdavo jai saugoti. Iš pradžių vilniečiai užsiminė, kad už filmavimą jos sodyboje sumokės kelis šimtus rublių, tačiau už visus tuos trypimus tegavusi tik 30 rublių su paaiškinimu, jog tai – už aparatūros saugojimą.
Pasak V. Dulytės, po kurio laiko filmuoti tų pačių “Vestuvių”, tik daug trumpesniam laikui, buvo atvykusių žmonių ir iš Maskvos, tačiau ir jie su šeimininke išsiskyrė te pasakydami “spasiba”.
Sodybos šeimininkė pasakojo, jog vaidintojai ir filmuotojai maitinosi savo nuožiūra, gal tik E. Dyra “vestuvininkų” stalui bačką alaus buvo atboginęs. Vieną kartą ir ją prie to stalo, pasibaigus scenos filmavimui, buvo pasodinę. Juokais ar rimtai pradėjo jai ir vieną kupiškėną artistą piršti. Bet tas žmogus buvo palikęs savo šeimą, tai tokio užkurio jai tikrai nereikėjo.
Viena, ką V. Dulytė laimėjo iš to filmavimo jos sodyboje, tai buvo paskyra šiferiui pirkti, nes šiaudiniai stogai jau švietė kaip rėtis. Turėjo sumanymą ir grindis troboje įsidėti, bet asla tebėra iki šiol.
Su “Senovinių kupiškėnų vestuvių” istorija susijusios, bet joje bemaž neminimos sodybos šeimininkė V. Dulytė sakė, jog anksčiau turėjusi įvairių senovinių rakandų, tačiau buvo užsukę pas ją sendaikčių supirkėjų, kurie kaipmat nė nesiklausę atsidurdavo ant aukšto, apibėgdavo visus pašalius. Ką nors išsirinkę paduodavo kokį pinigėlį ir sprukdavo mašinėle.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ