Subačiaus seniūnijos žmonės gali melstis ne tik dviejose bažnyčiose, bet ir keliose koplytėlėse. Dvi iš jų jau yra Panevėžio rajone. Mat seniūnijos ir parapijos ribos ne visiškai sutampa.
Apie maldos namų būklę, remonto darbus bei kitus parapijiečių rūpesčius pasikalbėjome su kunigu Algirdu Bute.
Klebonas A. Butė Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje kunigauja jau puspenktų metų. Dvasininko pareigas jis atlieka ir Subačiaus miestelio Švč. Trejybės parapijoje bei Lukonių, Miliūnų, Stračnių, Tiltagalių ir Žiliškių koplytėlėse.
Šiuo metu A. Butė džiaugiasi baigtais remonto darbais Subačiaus gyvenvietės bažnyčioje. Čia buvo perdažyta jos išorė ir vidus, pakeisti langai. Nieko viduje labai nekeitė. Paliko beveik tas pačias spalvas. Pasikonsultavus su vyriausiąja rajono architekte Euchrida Sipavičiene, tik melsvai pilkai (buvo žalsvos) išdažytos lubos. Savivaldybė šiems remontams yra numačiusi skirti 11 tūkst. litų. Tačiau kol kas tų pinigėlių iš jos negauta dėl nesurenkamo šiemet rajono biudžeto. Savivaldybės lėšos, anot klebono, tesudaro vieną penktadalį visų remonto išlaidų. Kiti tam išleisti pinigai – tai įprastinės rinkliavos iš parapijiečių. Jas kaupti bažnyčios remontui su jais buvo sutarta iš anksto. Daugiausia žmonės bažnyčiai paprastai aukojo per kalendą. Tiesa, buvo ir savanoriškų aukų remontui. Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija turi apie 1400 parapijiečių. Tad daugiau nei per ketverius metus pavyko sukaupti reikiamą bažnyčiai atnaujinti sumą.
Subačiaus miestelio Švč. Trejybės parapija teturi tik apie 400 narių. Tad čia prieš kelerius metus bažnyčios bokštams remontuoti, pastatui apskardinti, išorei perdažyti buvo skirta ne tik Savivaldybės, bet ir Panevėžio vyskupijos kurijos lėšų. Šiuo metu čia reikėtų perdažyti aprūdijusį stogą, kad rūdys toliau nesigraužtų, viduje padažyti apibėgusias, kai per stogą lašėjo vanduo, vietas. Pasak A. Butės, visų senų mūrinių bažnyčių bėda – drėgstančios sienos, nes jas statant nebuvo įrengta vandens izoliacija tarp pamato ir sienų. Ši bėda nėra aplenkusi ir Subačiaus miestelio bažnyčios, statytos 1884 m. Šiuo metu pasaulyje jau yra sugalvota būdų, kaip tos problemos išvengti, bet tai yra labai brangios technologijos ir mažai kam prieinamos.
Parapijiečiai patenkinti, kad per laidotuves šv. Mišios būna laikomos minėtose koplyčiose. Beveik visos šios koplyčios turi savo atlaidėlius. Spalio pradžioje Lukonyse vyksta šv. Teresės atlaidai, Tiltagaliuose birželio viduryje šv. Antano ir rugsėjo pabaigoje šv. Mykolo atlaidai, Žiliškiai turi Kryžiaus išaukštinimo atlaidus. Šie atlaidai yra Vatikano patvirtinti. Į juos susirenka nemažai žmonių. Tai gera proga ne tik vietiniams žmonėms sueiti, bet ir pasimatyti su iš toliau atvykusiais giminaičiais. Po pamaldų paprastai žmonės būna kviečiami į vietos laisvalaikio centrą pasižiūrėti meno mėgėjų programos, pabendrauti prie suneštinių vaišių stalo.
Akmenių, Žiliškių, Tiltagalių kaimai, kurie priklauso Subačiaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijai, jau yra Panevėžio rajono teritorijoje. Pasak A. Butės, bažnytinės vyresnybės buvo galvojama parapijų ribas suderinti su seniūnijų, o vyskupijų su apskričių ribomis. Tačiau tų ketinimų atsisakyta, nes administracinė reforma mūsų šalyje nėra nusistovėjusi. Vėl girdėti kalbų apie apskričių stambinimą ir savivaldybių smulkinimą. Tad parapijų ribos lieka savitos.
Subačiaus gyvenvietės bažnyčia baigta statyti 1940 m. rudenį ir pašventinta spalio 6 d., o parapija čia buvo įsteigta 1941 m. sausio 9 d. ir vienijo 28 šios parapijos gyvenvietes. Šiuo metu jau kai kurie kaimai yra išnykę arba ištuštėję. Klebono žiniomis, iki šiol nėra nei oficialiai išleistų, nei paišytų Panevėžio vyskupijos parapijų žemėlapių. Vyskupas jau yra užsiminęs, jog būtų gerai tokius žemėlapius išleisti.
Anot A. Butės, parapija kaip bendruomenė. Jos nariai turi ir tam tikrų teisių, ir tam tikrų pareigų. Tačiau galima pastebėti, jog žmonės dažnai save identifikuoja su kapais, kur palaidoti artimieji, kur patys nori būti palaidoti, o ne su parapija. Visgi bėdų su kam nors save priskiriančiais žmonėmis nėra. Blogiau, kai parapijai jokių pareigų nejaučiantis ir net kunigo nepažįstantis vietinis žmogus pradeda reikšti vien tik savo teises.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ