Nedidelė naujoji sodyba Slavinčiškyje keliu einantiems ir pravažiuojantiems šypsosi jau kelerius metus. Užuodangai nuo kelio dulkių sodintos kai kurios pušaitės jau iššoko ir iki trijų metrų. Tačiau jos šeimininkas Vilhelmas Vaitiekūnas sakė, jog įsikurti čia prireikė net septynerių metų.
Iš pradžių į žmonai Julijai atitekusią valdą buvo atgabentas vagonėlis, kuriam, kad būtų panašesnis į namą, ir stogą uždėjo. Tik vėliau šis sodo namelio projekto būstas suręstas. Viskas daryta pačių ir daugiausia čia prikišta jo rankų. Visa statybinė medžiaga – iš žmonai priklausančios girelės, kurioje smarkiai buvo pasidarbuota audros. Tokios vasarvietės, pasak pašnekovo, ypač reikėjo Julijai, nes prieš keliolika metų dėl kuriamo asfatbetonio cecho nugriovus jos tėvų Viktorijos ir Jono Petrulių sodybą, čia atvažiuodavo tik tos vietos pažiūrėti, o pailsėti galėdavo tik užsukę pas kaimynus ar giminaičius.
“Toks mūsų kelias atgal į tėviškę„, – sakė rūpestingai ir su menine išmone tvarkomo jiems brangaus kampelio šeimininkai.
J. ir V. Vaitiekūnai Kaune gyvena jau penktas dešimtmetis, tačiau savąsias gimtines – vieno Slavinčiškyje, o kito – Kėginiuose, kol buvo tėvai, lankydavo nuolat. Taip ir iki šiol, jau 45-eri bendro gyvenimo metais.
Taip atsitiko, kad šie kraštiečiai mokėsi Kaune. Julija – Dailės meno mokykloje, o Vilhelmas šio miesto politechnikume. Tačiau artimiau pažįstami buvo kone nuo paauglystės, nuo vienos gegužinės prie Puožo ežero. “Važiavome sunkvežimiu į ją didelis Slavinčiškio jaunimo pulkas,„ – prisiminė Julija. Ir dar pridūrė: – Tada gyvenome visi labai vargingai, tačiau linksmai„.
Julijos ir Vilhelmo draugystė tesėsi kone dešimt metų, o drauge jau 45-eri metai. Kaip ir kitiems jaunavedžiams iš pradžių teko gyventi pas vieną kaunietį nuomojamame kambarėlyje, tik vėliau įsikūrė Julijai, kaip jaunai specialistei skirtame dviejų kambarių bute. Daug metų turėjo ir sodo sklypelį bendrijoje, tačiau pastaraisiais metai vasaroja ir gėrybių prisiaugina Slavinčiškyje.
Julija pasakojo, jog ankstesniais metais iš gimtinės ji grįždavo ir su keletu visiškai išbaigtų paveikslų, su keliolika eskizų iš aplankytų vasarą vietų. Labiausiai buvo pamėgę Šventosios upės pakrantes. Teptuko moteris imasi, kaip sakoma, tik širdžiai ir akims paliepus, tačiau kasmet gaunanti ir iš pažįstamų žmonių užsakymų. Vienam reikia paveikslo su kalnais, kitam – kad būtų lietuviškas peizažas. Sakė, jog labai patinka tapyti berželius, akmenis, kaip paprastai ir būna mūsų pamiškėse, sodybose.
J. Petrulytė-Vaitiekūnienė, baigusi meno mokyklą, gavo paskyrimą dirbti apipavidalintoja Kauno “Mados“ atelje cechų ir administracinių patalpų, o jų buvo net 33 vietose. Vėliau ji dirbo statybininkų mokykloje, o buvusioje Karolio Poželos spaustuvėje Vaikų literatūros leidybos skyriuje labai buvo reikalingi jos kaligrafiniai sugebėjimai. Moteris pasidžiaugė, kad iki šiol, nors jau ir septyniasdešimties metų, jos dešinioji ranka tebėra tokia pat “lengva„ kaip ir jaunystėje.
“Nesu nei tautodailininkė, nei nuolatinė kauniečių dailininkų renginių lankytoja, gal ir be reikalo nesuruošiau nė vienos savo kūrybos parodos, nors tarp kelių šimtų nutapytų paveikslų tikriausiai buvo ir geriau pavykusių„, – samprotavo apie savo kūrybą ponia Julija. Iki šiol vis kirbanti toji ugnelė. Antai pasiuvo dviem vaikaičiams avies vilnų antklodes ir, kad dovana būtų įspūdingesnė, nupiešė po avinėlį. Julija sakė, kad jai labiau patinka tapyti paveikslus didesnėse drobėse.Taip pati prisiminė, jog mokantis Kupiškio vidurinėje mokykloje, su kuria, baigusi septynias klases, atsisveikino 1953 metais, buvo piešimo mokytojas A. Čepas. Jis pasakodavęs, kiek daug laiko atima kūrybinis darbas, o jie nenorėdavę patikėti, kad natiurmortui nupiešti reikia keliasdešimt valandų. Patiko Julijai jo pamokos, nes pavasariais išeidavo į paupį mokytis piešti iš natūros.
Pasak pašnekovės, jai apsispręsti mokytis dailės, tuo metu tikrai nepopuliarios profesijos, tikriausiai nulėmė genai. Tik vėliau sužinojo, kad jos tėvelis mėgo drožybą, net buvo prašomas ornamentais papuošti dailidžių padarytas spintas, kėdes ar lovų galus. Aptiko ji ir tėvelio eiliuotų laiškų mamai. Nesvetima ir Julijai poetinė kūryba.Šią vasarą tėviškėje jai atėjo mintis, ką nors padovanoti savo tėveliams, kurių jai seniai nebeturi. Į patį gražiausią aplanką įdėjo po vieną jų jaunystės nuotrauką ir sueiliavo po posmą – apie jų meilę ir ištikimybę vieno kitam.
J. Vatiekūnienė pasakojo, kad jos mama buvusi kaime žinoma audėja, o senelis Bubinas caro laikais gyvenęs Rusijoje ir dirbęs staliumi laivų statyklose. Jų giminėje tikrai buvo nemažai kūrybin gų žmonių. Tarp jų ir Gaudentas Šilinis, Julijos pusbrolis.
Vilhelmas Vaitiekūnas sakė, kad jo darbingi metai praėjo Kauno klinikose, jog ten teko dirbti kartu su garsiaisiais profesoriais Jurgiu Briedikiu, Jurgiu Klumbiu, Rimantu Dumčiumi ir daugeliu kitų. Įsigijęs medicinos technikos inžinieriaus kvalifikaciją, V. Vaitiekūnas buvo tarp pirmųjų šešių šios srities specialistų, kurie šalyje garsioje gydymo įstaigoje prijaukino technines naujoves. Jam daugiausia teko dirbti anesteziologijos, fizioterapijos, stomatologijos techninės pažangos srityse. Iš pradžių buvo diegiamos TSRS gaminamos techninės priemonės, o vėliau jau užsienietiškos. Tada ir jiems, inžinieriams, teko daug bendrauti su medicininės technikos specialistais Čekoslovakijoje, Vokietijoje. Jų, inžinierių, darbas Klinikose būdavęs labai atsakingas, maža kas operacijos metu su aparatūra galėjo atsitikti. Chirurgai nuolat pabrėždavo, kad jie be inžinierių – mažai ko verti. Pasak V. Vaitiekūno, pastaruoju metu šioje klinikoje inžinierių tarnyboje jau pusšimtis labai aukštos kvalifikacijos specialistų, jų priežiūroje vien 80 operacinių.
Pasak pašnekovų, ir jų vaikų, jų antrųjų pusių bei vaikaičių profesiniuose pasirinkimuose yra persipinimų tarp meno ir inžinerijos. Sūnus Haris baigė architektūrą, jo žmona – juvelyrė. Dukra Vilma yra baigusi dailės ir muzikos mokyklas, bet dabar dirba kirpėja, jos vyras – statybos inžinierius. Vyriausias anūkas Dainius jau studentas, bene grafinį dizainą bus pasirinkęs.
Julija ir Vilhelmas Vaitiekūnai jau ruošiasi palikti savo vasarvietę, žiemomis jie visada Kaune. Bet Slavinčiškis ir ten minimas kasdien, ir daržovės iš gimtinės žemės. Bet šia vasara ponia Julija nelabai patenkinta – paprasčiausi neliko laiko kūrybai.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ