Rugsėjo pirmosios pavakary ne vienas tikriausiai pagalvojom: reikėjo šią dieną apsukti – šeštadienio tą laiką – į rytą, nes šis buvo darganotas ir visai netiko Mokslo ir žinių dienos jaunatviškam šurmuliui.
Bet nei stiprus vėjas, nei lietaus krapnojimas iš bažnyčios jau skirstantis moksleiviams, mokytojams į savąsias mokyklas bei juos palydintiems tėveliams nesudarė jokių nepatogumų, nes daugelis sėdo į lengvuosius automobilius.
Vis dėlto jaudinanti tradicija naujuosius mokslo metus pradėti šv. Mišiomis savosios parapijos bažnyčioje. Į tą susikaupimo valandą Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios varpai skambėjo be penkiolikos devynios rytą. Dekanas kanauninkas Vladas Rabašauskas iškilmingas apeigas skyrė moksleivių, jų pedagogų sutelktam darbui prie knygų, tėvelių rūpinimosi savo atžalomis intencija.
Tartas pamokslininko žodis pagal evangelistą Matą apie talentus. Dosnusis šeimininkas trims savo tarnams davė finansinės paramos pagal jų įsidėmėtus talentus. Du iš jų prie tos galimybės prasmingai gyventi pridėjo savo proto ir darbo, todėl prasigyveno ir geradariui atsilygino už išmintingą paspirtį. Trečiasis paskolintuosius pinigus dorai išsaugojo. Tik tiek. Gal tikėjosi pagyrimo už sąžiningumą, tačiau buvo supeiktas už proto ir kūno tinginystę.
Toks šiuolaikiškas ir pamokantis kunigo žodis apie iniciatyvą ir kasdieninį darbą. Moksleiviško amžiaus jaunimui darbas, kasdieninė pareiga – sąžiningai mokytis iš knygų, iš gražių pavyzdžių, kaip ruoštis būti garbingu savo Tėvynės piliečiu.
Vienas iš dvasios stiprybės šaltinių – ateiti pabendrauti su Kristumi, ateiti į bažnyčią. Taip kaip šiandien – šeimomis. Jokios pažangiausios technologijos nepakeis tėvų su savo vaikais dvasinės artumos, vienų kitiems ištartų džiaugsmingų ar paguodos žodžių.
Mokslo ir žinių dienos šv. Mišių aukoje giliai jaudinanti
minutė – tėveliai laimina savo dukreles ir sūnelius, palydimus į jų gyvenime visai naują kelią – šįkart į pirmąją klasę. Šiems atsiklaupus prieš tėvelius, dekanas padrąsina vaikelius už tai, kad taip gražiai juos užaugino, išpuoselėjo, kad apgaubė savo širdies šiluma, pabučiuoti savo gimdytojams ranką. Ne, neatgyvenusi tokia vaikų padėka ir pagarba savo tėveliams, tik paprasčiausiai jos nebemokoma.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ