Prieš keletą metų pasirodžiusioje knygoje “Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas” neatkreiptas dėmesys, jog ir Kupiškio rajone, Skapiškio seniūnijoje, yra Totorių, Totoriškių kaimai. Matyt, todėl, kad šioje vietovėje kadaise gyvenusios Aukso ordos ir Krymo chanato palikuonių nedidelės bendruomenės atžalos per šimtus metų susimaišė su vietiniais gyventojais, prarado savo papročius. Tik, kaip taikliai yra pastebėjusi Skapiškio apylinkių kraštotyrininkė Aliutė Elena Markevičiūtė, dar iki šiol kai kurių šeimų naujagimiai atsineša totoriškų bruožų.
Ir mūsų krašte šių kitataučių atsiradimas siejamas su Vytauto Didžiojo laikais, kai šis karžygys, istorikų tvirtinimu, nuo Juodosios jūros kraštų parsivedė būrius karaimų ir totorių, dovanojo jiems žemių ir tą nuosavybę garantavo atitinkamu dokumentu, perduodamu iš kartos į kartą. Skapiškio krašto Totorių kaimo kai kurie gyventojai prieš keliasdešimt metų dar irgi pabrėždavę, jog turi tokį dokumentą, paskutinis jo saugotojas neva buvęs Juozas Žvirblis, tačiau iš pašalinių žmonių niekas jo nėra matęs.
Kraštotyrininkų tvirtinimu, mūsų rajono Totorių kaime praėjusiame šimtmetyje jau nebebuvo vien totorių kilmės sutuoktinių šeimų, tačiau tarp jų palikuonių, palyginti su kitomis vietomis, būdavo daugiau rudaakių, juodaplaukių ir rusvaveidžių žmonių. Nuo aplinkinių kai kurie iš jų skirdavosi net savo uždaresniu būdu.
Skapiškietis Bronius Bickus mano, kad jo protėvių irgi būta totoriškos kilmės, su tokia pavarde žmonių Totorių kaime labai nuo seno gyvenama. Su vienais iš jų buvo artimi giminės, o su kitais siejo tik kaimynystė.
B. Bickus mielai aprodinėjo, kur dar jo vaikystėje, arba prieš septyniasdešimt metų, būta Totorių kaimo šerdies, o vėliau išsiskleidusio labai plačiai naujaisiais vienkiemiais. Viename iš jų gimęs ir jis 1934 metais. Jo tėvai Adelė ir Antanas Bickai čia turėjo 12 hektarų žemės, iš to savo ūkelio ir gyveno – laikydavo kelias karves ir jų pieną parduoti veždavo į Skapiškio pieninę. Ne tik jų, bet ir kitų šios vietovės žmonių gyvenimą labai sutrikdė Antrasis pasaulinis karas. Totorių ir Vengriškių kaimų laukuose vyko dideli rusų ir vokiečių kariuomenių 1944 metų vasarą susirėmimai. Matulioniai liko be gyvenamojo namo, kelių kaimynų buvo nušautos lauke buvusios karvės. Didelis išsigelbėjimas žmonėms buvo jo tėvo įrengta erdvi slėptuvė, kurioje per bombardavimą susispiesdavo keliolika žmonių. Karui pasibaigus, baisybių, pasak B. Bickaus, nesumažėjo. Jo brolis Antanas skrebų buvo kalbinamas stoti į jų gretas, o kai šis atsisakė, miške buvo nušautas. Prasidėjus trėmimams jų šeima su dešimčia aplinkinių kaimų ūkininkų atsidūrė pasmerktųjų ešelone. Tremtyje po metų mirė jo tėvas, labai išgyvenęs dėl sugriauto gyvenimo. Tad po dešimties metų į Totorių kaimą grįžo tik dviese su mama, o tėvelio palaikus parvežė jau vėliau, Lietuvai tapus nepriklausoma.
Nors jie ir sugrįžo į savo namus, tačiau sodyba buvo jau nebe ta, – pasakojo buvęs tremtinys. Klojimas buvo nuverstas kolūkio reikmėms. Tačiau vėl kūrėsi čia – remontavosi trobą. Deja, neilgam čia pavyko įsitvirtinti. Daugiau kaip prieš trisdešimt metų vienkiemius be gailesčio griovė melioracijos planai. Tarp daugelio kitų užkliuvo ir jų sodyba. Gavęs išmoką už nugriaunamus pastatus, B. Bickus pasistatė namą Skapiškio miestelyje, pasak jo, davė valią savo fantazijai ir snūduriavusiems meniniams sugebėjimams, aplinkiniai ėmė girti, kad gražiai įrengęs namus ir kiemą.
Beje, tai nebuvo paskutinė statyba jo gyvenime.
Atgavęs žemės nuosavybę Totorių kaimo laukuose, Bronius užsibrėžė buvusios gimtosios trobos vietoje pastatyti nors nedidelį namelį. Prie jo darbavosi dvejus metus, tačiau padarė kaip jam būdinga – labai išbaigtai, kad galėtų ir labai garbingą svečią į tą paminklėlį tėviškei priimti. Šių patalpų prireikia ne tik žmogui po ūkiškų darbų atsipūsti, bet ir derliui laikinai priglausti. Tačiau mums šį kartą įdomiausia yra tai, kad pirmą kartą Švedukalnio pusėn važiuojantis akilesnis žmogus būtinai atkreipia dėmesį į tą jo ir iš toliau matomą statinį – na, vis dėlto įdomesnis už visus kitus, net turi panašumo į piešiniuose ar nuotraukose matytas šventyklėles – tarkim, mečetes. Šio statinio projektuotojas B. Bickus atviravo, jog net panašios minties neturėjęs, tačiau jeigu žmonėms toks vaizdinys susidaro, tai gal Aukščiausiasis kiek ir pavedžiojęs jo ranką ties daromu brėžiniu.
Iš lūpų perduodamas pasakojimas, kad Totorių, o vėliau ir Totoriškių kaimų gyventojai turėję savo mečetę. Buvusi ji ant aukštumėlės dabartinėje Švedukalnio kaimo teritorijoje. Apie tai spręsta iš senovinių plytų, pamatų akmenų išvartų traktoriumi giliai ariant žemę, taip pat pasakota, jog toje vietoje prieš daug metų buvo rasta mūsų kraštui nebūdingų pinigėlių.
Pamanėm, jog apie tai kai ką daugiau žinoti galėtų Čypelių kaimo gyventojas, jau devintąją dešimtį metų įpusėjęs Antanas Mikėnas. Tačiau šio krašto išminčiumi vadinamasis tik patvirtino, kad ir jis tokių pasakojimų yra girdėjęs. Bet ką nors daugiau pridurti prie Totorių kaimo istorijos negalėtų. Ne bent tai, kad jo žmona Danutė – buvusi Sokaitė, o toji pavardė tikrai totoriškos kilmės, nes arabiškai „sok“ – reiškia „turgus“, „arena“.
Daug kas užsimena, kad A. Mikėnas moka kelias užsienio kalbas, tačiau pats jis tokio išprusimo neprisiima, bet sutinka, jog užsienio kalbomis, ir dar retesnėmis, tikrai yra domėjęsis. Jo sodyboje ir ant pastatų durų yra užrašų keliomis kalbomis. Apskritai iki šiol turi potraukį daryti metalinius vartelius, juos vis kaip nors papuošti. Tačiau nė kiek ne mažesnis jo pomėgis auginti retesnius Lietuvoje medžius ir dekoratyvinius krūmus. Pasak nuošalios sodybos garbaus amžiaus šeimininko, jeigu pavyktų jam savo sumanymus įgyvendinti, tai čia būtų ko pažiūrėti ir į Švedukalnį užklystantiems turistams. Beje, šiam žmogui labai nepatinka, jog anksčiau buvusio Totoriškių kaimo ir net dvarelio pavadinimą išstūmė Švedukalnis.
Pastarasis pavadinimas prieš kelis dešimtmečius buvo siejamas tik su kapinių kalneliu.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ