Kur dabar tyvuliuoja Lėvens tvenkinys, būta ganyklų, gyventa žmonių. Tos vietos pražuvo po vandeniu jau negrįžtamai. Tačiau gamtos įvairovė, čia buvę statiniai, čia gyvenusių žmonių buitis išliko kraštotyrininkų užrašuose bei nuotraukose. Būtų gerai, kad kas nors imtųsi šia tema parengti solidesnį leidinį. Šiuo metu tėra tik dviem egzemplioriais spausdinimo mašinėle padaugintas ir įrištas „Kupiškio vandens saugyklos dugno tyrinėjimo“ kompleksinės ekspedicijos dokumentų rinkinys. Po vieną jo egzempliorių turi Kupiškio viešoji biblioteka ir Etnografijos muziejus. Daug tos ekspedicijos dalyvių jau nebėra tarp gyvųjų.
Viena iš šios ekspedicijos organizatorių buvo ir tuometinė respublikinės Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kupiškio skyriaus tarybos atsakingoji sekretorė Palmira Penkauskienė. Ji prisiminė, kad numatytas užlieti Lėvens slėnio vietoves nuo Drūlėnų, Palėvenėlės ir Virbališkių link tyrinėjo nuo 1978 iki 1980 m. Visus tuos trejus metus ekspedicija būdavo rengiama birželio ar liepos mėnesiais. Jai vadovavo tuometinės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos geografijos mokytojas Vladas Sasnauskas.
Kraštotyrininkai siekė aprašyti ir surinkti informaciją apie nukeliamas sodybas, jų gyventojus, verslus. Taip pat tyrinėta Lėvens slėnio gamtos įvairovė. Ekspedicijos dalyviai buvo pasiskirstę darbus. Gamtos-geografijos grupei vadovavo V. Sasnauskas, istorijos – mokytoja Bronė Pretkuvienė, tautosakos – meno vadovas Tautvilis Raižė, etnografijos – Kultūros skyriaus vyr. metodininkė Emilija Lenčinskienė, sodybų aprašymo – inžinierius statybininkas Pranas Balčiūnas. Organizaciniais, transporto klausimais rūpinosi P. Penkauskienė. Fotografavo Sergiejus Matulevičius, Tautvilis Raižė, Kęstutis ir Vladas Sasnauskai.
P. Balčiūnas padarė visų sodybų ir atskirų pastatų planus. Jam talkino taip pat statybos darbus išmanantis Antanas Araškevičius, žemėtvarkininkas Petras Pakšys.
Ekspedicijoje dalyvavo ir mokytojos Danutė Sokienė, Aldona Švelnienė, bibliotekininkė Irena Nanienė, tuometinio medicinos instituto studentė Rima Papievytė, žemės ūkio specialistas Povilas Penkauskas, moksleiviai iš tuometinės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos: Rita Penkauskaitė, Larisa Michailovaitė, Saulius Mekas, Vitalijus Jazokas. Archeologiniams kasinėjimams vadovavo Rokiškio kraštotyros muziejaus darbuotojas archeologas Stasys Juodelis.
„Susodinu, būdavo, ekspedicijos dalyvius į moskvičių ir važiuojam. Iki šiol už tai esu labai dėkinga savo vyrui, kuris tuomet mane paskatino įsigyti vairuotojo pažymėjimą ir patikėjo automobilio vairą“, – sakė pašnekovė.
Apie sodybas informacija rinkta remiantis Istorijos instituto pateiktomis anketomis. Pagal šias anketas reikėjo atsakyti į keliasdešimt klausimų.
Dėl Lėvens tvenkinio statybos reikėjo nukelti apie 11 sodybų. Tai Pagojės, Čekaučiškio (Kauniškio), Rukšiškių, Iciūnėlių, Jutkonių, Bagdonių, Viežgų kaimuose. Ne visos iš tų sodybų buvo užlietos. Kai kurias reikėjo sunaikinti dėl to, kad jos atsidūrė per arti tvenkinio, sanitarinėje zonoje. Kai kurie pasmerkti vienkiemiai visgi išliko. Pavyzdžiui, Irenos Prokurotaitės sodyba Pajuodupės kaime, vadinamoji vila, palikta kaip saugotina.
Gyventojai iš nukeliamų sodybų turėjo išsikelti 1981 m. Jiems buvo mokama kompensacija. Tie, kurie buvo pradėję statytis naujus namus gyvenvietėse, senosiose sodybose gavo teisę pasilikti iki 1982 m.
P. Penkauskienė prisimena, kad ir dabar jai dar akyse stovi išmestas ornamentuotas kuparas vienoje iš paliktų sodybų. Dabar ji gailisi, kad tuomet to kuparo nepasiėmusi. Būtų turėjusi autentišką daiktą. Šiais laikais tyčia mediena sendinama ir iš jos gaminami panašūs į senuosius baldai ir kiti namų apyvokos rakandai.
Šiuo metu Aukštupėnuose gyvenančiai P. Penkauskienei buvo neblogai pažįstamos būsimosios užtvankos vietovės. Palėvenėlėje jos dirbta apylinkės vykdomojo komiteto sekretore. Be to, visiškai šalia, Kunigiškių kaime, ir jos gimtinė yra. Užtvankos statyba jos tėvų sodybos nekliudė. Ir melioracija ją aplink apėjo, bet nutarę išsikelti vien dėl stataus kalno, kuriuo labai sunku būdavo ir su arkliu, ir su motociklu užvažiuoti. Be to, ir abiem dukroms norėjosi, kad mokykla būtų ne per toliausiai.
Pašnekovė prisipažino, jog ji nėra ypatinga senienų mėgėja. Jai labiau patikdavo ką nors organizuoti, bendrauti su žmonėmis. Savo rogėse jautėsi ir kai baigusi pedagoginę muzikos mokyklą Panevėžyje dirbo meno vadove, ir kai rengdavo įvairias kraštotyrines bei kalbines ekspedicijas rajone. Jos svajonė – išvysti kupiškėniškų žodžių žodyną kol kas dar neišsipildė. Kraštotyros baruose P. Penkauskienė dirbo 16 m., iki pensijos.
Šiuo metu ji jau dešimti metai koordinuoja Lietuvos ūkininkių draugijos Kupiškio rajono veiklą.
„Gimiau per anksti. Kiek dabar galimybių ir verslui, ir pomėgiams“, – apgailestavo pašnekovė.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ