Tokią mintį išsakė Darbo partijos rajono skyriaus pirmininkas Virginijus Andrijauskas, kalbėdamas apie valdančios koalicijos sudarymą rajone.
Praėjusią savaitę pradėjome svarstyti, kodėl valdančiąją koaliciją rajone pavyko sudaryti valstiečiams liaudininkams, o ne konservatoriams. Tada apie koalicijos sudarymą kalbėjomės su rajono konservatorių vadu Vytautu Mockumi. Šiandien mūsų pašnekovas yra Darbo partijos rajono skyriaus pirmininkas Virginijus Andrijauskas.
Rinkimuose valstiečiai liaudininkai gavo devynias vietas Taryboje. Prie jų, kaip nesunku buvo prognozuoti, prisijungė seni jų bendražygiai socdemai. To neužteko paimti valdžią rajone. Reikėjo dar kažko. Tas kažkas tapo Darbo partija, kuri iki pat koalicijos sudarymo buvo juodasis arkliukas, galėjęs pasukti su bet kuo.
Valstiečių pasiūlymas buvo solidesnis
Darbo partijos rajono skyriaus pirmininko Virginijaus Andrijausko nuomone, valdančiąją
koaliciją turėjo galimybę sudaryti tiek valstiečiai, tiek konservatoriai, gavę daugiausiai vietų Taryboje. Būtų nenatūralu, jei daugumą būtų ėmusi formuoti kokia nors kita partija.
Pakvietimus Darbo partija gavo iš abiejų pusių.
V. Andrijauską imponavo tai, kad valstiečiai nesiėmė kalbinti po vieną žmogų, o į derybas valstiečių partijos rajono skyrius pasikvietė visą darbiečių frakciją. Derybose dalyvavo daugiau nei pusė valstiečių frakcijos ir abu į Tarybą išrinkti darbo partijos politikai bei abudu socialdemokratai. V. Andrijausko nuomone, tokiu būdu pasimatė, kad darbiečiai yra reikalingi ne vienam pretendentui į merus, o visai daugiausiai balsų gavusiai partijai.
Pasak V. Andrijausko, valstiečių pasiūlymas jiems tiko todėl, kad iš karto buvo įgyvendinti du darbiečių rinkiminės programos punktai. Daugiau skaidrumo ir demokratijos Taryboje turėtų užtikrinti trys partijos, esančios valdančioje koalicijoje. Be to, darbiečiams buvo labai svarbu, kad už jaunimo reikalus būtų atsakingas vicemeras.
“Nors konservatorių lyderis mane apkaltino, kad aš, jau priėmęs sprendimą, surežisavau savo skyriaus tarybos posėdį, buvo visai ne taip,„ – kalbėjo V. Andrijauskas. Iš tikrųjų Darbo partijos rajono skyriaus Taryboje buvo visokių nuomonių, ilgai diskutavome, bet balsavimo rezultatai kalbėjo patys už save. Gal konservatorių partijoje ir kitaip būna, bet darbiečiai, jų lyderio tvirtinimu, savo sprendimą jungtis su valstiečiais priėmė tikrai demokratišku keliu.
Prieš rinkimus – viena kalba, po rinkimų – kita
Konservatoriai darbiečiams jungtis į koaliciją siūlė dar gerokai iki rinkimų, bet jie nepriėmė pasiūlymo, nes V. Andrijauskas ir jo vadovaujami darbiečiai nusprendė neiti į kažkokią slaptą sąjungą. Jis “Kupiškėnų mintims„ sakė, kad reiktų skirti rinkimų agitaciją, pasiruošimą rinkimams ir porinkimines derybas.
V. Andrijauskas mano, kad būtų nesąžininga padaryti kažkokius susitarimus, neatsižvelgiant į rinkėjų valią ir “imti valdžią„ nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus. Prieš rinkimus tiek konservatoriai, tiek Taryboje savo žmonių neturėję darbiečiai buvo opozicijoje, bet rinkimai parodė, kam labiausiai simpatizuoja rajono žmonės. Į tai, anot V. Andrijausko, tiesiog nebuvo galima neatsižvelgti. Be to, darbiečiai su konservatoriais prieš rinkimus nebuvo susitarę, kad ir po rinkimų jie bus drauge.
Paklaustas, kodėl, jo nuomone, konservatoriai neprisikalbino ne tik darbiečių, bet ir kitų partijų, V. Andrijauskas sakė, kad kalbėjimas su pavieniais žmonėmis, partijų skyrių pirmininkais, naujai išrinktais Tarybos nariais neatnešė konservatoriams lauktų rezultatų. Konservatoriai surado vienų politikų giminystės ryšių, kitiems jau siūlė konkursinius statybos objektus, dar kitiems įvairius postus. Visa tai parodė tikrąjį konservatorių veidą, kuriame maža buvo jų deklaruojamo skaidrumo. Be to, nebuvo aišku, ar įvairios sudėties daugumos suformavimo nori visa konservatorių partija, ar tik jos lyderis.
Konservatoriai taip ir nesuorganizavo galimos koalicijos, kuriai vadovautų Tėvynės sąjunga, susirinkimo. Tai, V. Andrijausko nuomone, taip pat trukdė partijoms apsipręsti konservatorių naudai.
Be to, dažnam politikui mažai imponavo pats konservatorių lyderis. Pasak V. Andrijausko, Vytautas Mockus, dešimt metų nieko nedirbdamas, visus kitus moko. Žmogus su tokiu išsilavinimu ir sugebėjimais pats galėtų įkurti įmonę, įdarbinti žmones, mokėti valstybei mokesčius, parodyti, kaip reikia dirbti. Štai tada jis galėtų mokyti kitus, kaip reikia gyventi.
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS