Prieš kurį laiką pasirašyta trijų politinių partijų sutartis dėl daugumos formavimo Taryboje pirmąjį bandymą išlaikė. Jos balsais praėjusį ketvirtadienį buvo išrinkti rajonui vadovausiantys asmenys.
Po rinkimų rajone susidarė tokia situacija, kad valdančiąją daugumą galėjo suformuoti ir valstiečiai liaudininkai, kurie gavo devynias vietas taryboje, ir konservatoriai, kuriems rinkėjai patikėjo septynias vietas. Ir tiems, ir tiems reikėjo prisijungti bent jau tiek kitų politikų iš kitų partijų, kad bendras skaičius būtų bent vienu didesnis už pusę visos tarybos narių.
Gana greitai daugumą suformuoti pavyko valstiečiams liaudininkams, kurie į savo pusę patraukė po dvi vietas gavusius socdemus ir darbiečius. Konservatoriai vėl liko opozicijoje. Iki pirmojo naujosios Tarybos posėdžio politikai tik puse lūpų kalbėjo apie daugumos formavimo niuansus. Kai paaiškėjo tikras jėgų išsidėstymas rajono valdžioje, nė vienas politikas jau atvirai pradėjo kalbėti apie porinkiminę kovą dėl valdžios.
Šiandien kalbamės su Tėvynės sąjungos rajono skyriaus pirmininku Vytautu Mockumi, kuris mano:
V. Uspaskich = V. Andrijauskas;
UAB’ų vadai bijo konservatorių;
Su P. Gurkliu nevertėtų eiti žvalgybon;
R. Lukoševičius – akmuo po socdemų kaklu;
L. Apšega dar kartą apgavo žmones.
Po rinkimų turėjote panašias starto pozicijas kaip ir valstiečiai liaudininkai, bet valdančiąją daugumą pavyko suformuoti būtent jiems. Kodėl?
Prieš rinkimus sakėme, kad koaliciją galime sudaryti su visomis partijomis, bet ne su visais žmonėmis. Derybų metu su galimais partneriais mes nepasakėme nė vieno žodžio neteisybės. Mes netaikėme Makiavelio principų. Gal būt todėl ir nepavyko suformuoti daugumos. Žinoma, tai tik viena iš priežasčių.
Mes laikomės principo, kad nereikia tapatinti partijų rajone su centrinėmis jų vadovybėmis. Pavyzdžiui, manėme, kad Darbo partija su vėliavnešiu V. Uspaskich yra viena, o Virginijus Andrijauskas ir kompanija rajone – gal būt yra kažkas kita. Bet gyvenimas parodė, kad žmonės neatsitiktinai jungiasi į tam tikrus darinius. Tarp jų yra daug bendrumo. Melo ir veidmainiavimo požiūriu visiškai nesiskiria Darbo partija V. Uspaskicho lygyje ir Darbo partija V. Andrijausko lygyje. Iki paskutinės minutės darbiečiai kalbėjo viena, o padarė visai ką kita. Dėl vaizdo V. Andrijauskas suorganizavo savo skyriaus susirinkimą dėl dalyvavimo valdančioje daugumoje, bet iki to susibėgimo jis visą pusdienį neatsakinėjo į skambučius mobiliuoju telefonu, todėl, manau, kad viskas jau buvo nuspręsta iki susirinkimo.
Redakcijos žiniomis, darbiečiai kėlė sąlygą, kad jie eina į koaliciją su valstiečiais tik tokiu atveju, jei bus eleminuotas dabar jau buvęs meras Leonas Apšega…
Taip ir buvo.
Sakykime, kad darbiečiai nesilaikė žodžio, bet dar buvo ir kitų partijų, su kuriomis buvo galima sudaryti koaliciją, bet ir jos kažkodėl nenorėjo jungtis su konservatoriais…
Mums ideologiškai artimiausios partijos yra krikdemai ir liberalcentristai, bet joms iki šiol vadovauja Savivaldybei priklausančių UAB’ų vadovai. Tai uždėjo joms didelį spaudą. Nepaisant į mūsų ideologinio giminiškumo, jiems konservatoriai, pirmininkaujant V. Mockui, yra nepriimtini. Jiems be manęs valdžioje žymiai ramiau gyventi, nes iki šiol vyrai tvarkosi kaip privačiuose UAB’uose. Kai niekas jų neliečia, direktoriai supranta, kad už tai reikia būti kažkam lojaliems. Mūsų požiūriu, Savivaldybės UAB’e reikia taupumo, racionalumo, sąžiningumo maksimumo. Gal todėl minėtų UAB’ų direktoriai netryško entuziazmu, kad Tėvynės sąjunga sudarytų valdančiąją daugumą.
Reikia prisiminti, kad prieš rinkimus buvo labai komplikuota krikdemų situacija. Prieš rinkimus šioje kompanijoje sprendimus priiminėjo žmonės, net nepriklausantys šiai partijai. Jie ilgai svarstė, ar apskritai dalyvaus rinkimuose. Kai pradėjo reguliuoti kažkas iš šalies, pasidarė nebeaišku, su kuo kalbėti. Gal su Milda Narmontiene, gal su Povilu Gurkliu, gal su Kazimieru Stančiku, gal su dar kažkuo?
Negalima nepaminėti šioje situacijoje P. Gurklio, kuris yra buvęs ir valstietis, ir centristas, o dabar į Tarybą atėjo krikdemų sąraše. Ilgą laiką jis planavo ir pas mus ateiti. Vėliau paaiškėjo, kad P. Gurklys domėjosi galimybe dalyvauti rinkimuose ir liberalsąjūdiečių sąraše. Galų gale jis numigravo pas krikdemus, kurie, būdami ant egzistencijos ribos, jam atidavė pirmą poziciją sąraše. Po to aš padariau galutinę išvadą, kad su Povilu žvalgybon eiti negalima. Žinau, kad tokias išvadas jau yra padaręs ir ne vienas valstiečių politikas. Tarp kitko, prisimenant paskutinį Tarybos posėdį, kai už mero kandidatūrą balsavo 15 tarybos narių, manau, kad prie valdančios daugumos balsų prisidėjo ir P. Gurklys su liberalcentristu Audronijumi Zulonu. Už A. Mikėną, ko gero, P. Gurklys jau nebebalsavo. Aš nenoriu sakyti, kuo visa tai yra pagrįsta, bet tai yra mano tvirta nuomonė, susidariusi ne tik spėjimo būdu, bet ir iš kai kurių pokalbių, ir dar kitko. Tokie žmonės eina kur jiems naudinga, o ne kažkokių principų įgyvendinti. Negi jie jaučia kokius nors įsipareigojimus tai partijai, kurios sąrašo priekyje buvo įrašyti? Kažin kaip tokie politikai turi atrodyti rimtam rinkėjui?
Į Tarybą pakliuvo ir vienintelis Tvarkos ir teisingumo atstovas…
Manau, kad Dangirdas Mikšys tikrai skiriasi nuo Darbo partijos vadovų Lietuvoje ir Kupiškyje bei nuosavo vado Vilniuje. Po to kiek man teko su juo bendrauti, negaliu šio žmogaus supeikti. Tačiau jo elgesys per Tarybos posėdį, P. Gurkliui paagitavus, atrodė labai savotiškai.. Mes negalėjome jo palaikyti, nes rimti dalykai taip nesprendžiami.
Jūsų derybos vyko ne tik su paminėtomis partijomis, bet ir su socdemais bei valstiečiais. Kokių tikslų siekėte šiuose pokalbiuose?
Vienoje spaudos konferencijoje socdemų lyderis Rapolas Lukoševičius pareiškė, kad aš dariau kažkokius „vojažus“, vieniems kalbėdamas viena, o kitiems kita. Aš tvirtai pareiškiu, kad visiems kalbėjau tą patį. Mes norėjome socdemus ištraukti iš valstiečių priekabos. Mūsų siūlymams pritarė respublikinė socdemų valdžia. Apie mūsų poziciją žinojo ir premjeras Gediminas Kirkilas, ir Algirdo Brazausko pavaduotoja Milda Petrauskienė. Ji bandė tą poziciją pateikti ir mūsų rajono socdemams, bet šie nepajėgė savyje nugalėti stereotipų. Visų pirma, jie yra tvirtai įsitikinę, kad eiti kartu su konservatoriais jokiu būdu negalima. Manau, kad viską nulėmė senoji gvardija, kuriai partijos ateitis visiškai neberūpi. Jiems nusispjaut, kas laukia rajono socdemų po ketverių ar daugiau metų. Žinant jų solidų amžių, tai jiems visiškai nebeaktualu. Jeigu dabar socdemų poziciją lemtų jaunoji karta, pavyzdžiui, Kastytis Paspirgėlis, Aurimas Martinka, Vaitiekus Gaidukevičius, derybų rezultatai su jų partija būtų visiškai kitokie. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiuo metu socdemams didžiausias akmuo po kaklu yra jų pačių pirmininkas R. Lukoševičius. Mažesni akmenys yra senieji partijos nariai, kurie veidmainiauja, kalba vieniems vienaip, kitiems – kitaip.
Buvo keli pokalbiai ir su valstiečiais. Kalbėjomės ir su smulkesnėmis žuvimis, bet pats įdomiausias pokalbis buvo su Leonu Apšega. Mes pagalvojome, kad galime pasiūlyti koaliciją ir su valstiečiais, bet ne su visais. Mums yra nepriimtina ta rotariečių, statybininkų kompanija, kuri valdžia yra suinteresuota materialiai. Mes trise nuėjome pas L. Apšegą ir pasiūlėme, kad jis būtų meras, o koalicija būtų sudaryta iš dviejų partijų – valstiečių ir mūsų. Mes matėme, kad buvęs meras per savo kelias kadencijas nieko rimto nepadarė, bet jis puikiai sugeba padalyvauti renginukuose, pakirpinėti visokias atidarymų virvutes, žmones įvairiausiomis progomis pasveikinti. Man įdomiau darbus daryti, siekti rezultatų. Mes ir pagalvojome, kad žmogus, gavęs rinkimuose daugiausiai rinkėjų balsų, galėtų būti meras ir atlikinėti reprezentacines funkcijas, o mūsų žmonės dirbtų darbus, apie kuriuos kalbėjome rinkimų kampanijos metu.
Mes žinojome apie trintį jų kompanijoje, kuri vyko pakankami ilgai. Buvo aišku, ką proteguoja L. Apšega, ką remia kiti. Informacija gana gausiai nutekėdavo. Atsižvelgdami į tai, pasiūlėme bendradarbiauti ir padaryti dviejų didžiausią pasitikėjimą gavusių partijų koaliciją., be kai kurių personų iš jų kompanijos. Mes pasiūlėme L Apšegai pagalvoti ir asisprendus paskambinti. Nepaskambino. Tik viename laikraštyje pasirodė jo teiginys, kad po rinkimų atėjo pagrindinis rajono konservatorius „pasibėdavoti“. Ir kur gi jis paverks, jei ne merui ant peties. Gerai, kad tame pokalbyje dalyvavome trise.
Pokalbio metu mums susidarė įspūdis, kad jis dar norėtų būti meras, nes, neva, visos kortos yra jo rankose.
Prieš rinkimus rašiau kelis tekstus apie melą, kuris sukėlė daug erzelio. Dabar matau, kad reikėtų rašyti tęsinį. L. Apšega ėjo į rinkimus kaip vėliavnešys. Jeigu jis prieš rinkimus būtų pasakęs, kad vienoje jo kišenėje yra nitroglicerinas, kitoje – raminamieji, ir jei valstiečiai aiškiai visiems būtų pasakę, kad nebeplanuoja meru siūlyti L. Apšegos, tai jie būtų gavę ne devynias, o penkias ar net keturias vietas Taryboje. Jie apgavo žmones. Už valstiečius rinkėjai balsavo todėl, kad tikėjo, jog meras bus L. Apšega. Jis prieš rinkimus nepasakė, kad meras nebebus. Apgavo rinkėjus ne tik jis, bet ir trys tos pačios partijos seniūnai, Administracijos direktorius. Daugiausiai pasitikėjimo balsų valstiečių sąraše gavę žmonės Taryboje nebedirs. Matyt, savo simpatikus apgavę valstiečiai kituose rinkimuose jau nebegali pretenduoti į rinkėjų palankumą. Šiuose rinkimuose už juos balsavo beveik 2 tūkstančiais rinkėjų mažiau negu praėjusiuose rinkimuose. Po šios apgavystės valstiečių simpatikų turėtų dar sumažėti.
Jei koalicija formuojama tik dalinantis postus ir siekiant naudos sau, tai viskas vyksta sklandžiai, bet turint tam tikrus moralinius įsitikinimus ir principus, procesas tampa sudėtingas ir nelengvas. Todėl daugeliui partijų mes ir nesam labai laukiami partneriai.
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS