Prieš dvidešimt metų, 1986-ųjų balandžio 26-ąją, įvyko Černobylio avarija – pati žiauriausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje. Dešimtys tūkstančių aukų, 150 tūkstančių kilometrų spinduliu pasklidęs radioaktyvių dulkių debesis ir begalė paslapčių, kurios nėra atskleistos dar ir šiandien. Černobylio avarijos liudytojais, to net nežinodami, buvome ir daugelis iš mūsų, dar kitiems teko ir tiesiogiai dalyvauti likviduojant kraupios nelaimės padarinius.
Net ir po betoniniu sarkofagu palaidotas ketvirtasis reaktorius iki šiol sėja mirtis ir ligas. Tūkstančiai žmonių mirė ir tebemiršta nuo piktybinių auglių ar kraujo čiulpų pažeidimų, kuriuos sukėlė atominis sprogimas. Ne tik gyvulius, bet ir žmones jonizuojančioji spinduliuotė paveikė mutogeniškai. Po atominės katastrofos pasaulio gyvūnijos atlasą papildė tokie egzemplioriai, kokių garsiosios “rūšių kilmės„ autorius Čarlzas Darvinas net sapnuoti nesapnavo.
Radioaktyvios saulės vonios
Daugelis kupiškėnų pamena gana šiltą ir saulėtą 1986-ųjų pavasarį. Žmonės leido laiką prie vandens telkinių, soduose ar savo ūkiuose, besimėgaudami itin karštais saulės spinduliais, net neįtardami, kokią šviesą jie skleidžia. Nuo pat pirmos ketvirtojo reaktoriaus sprogimo akimirkos sovietų vadovybė bandė nuslėpti šią katastrofą, o ir vėliau gerokai sumažinti jos mastus. Nieko bloga nemanydami gyvenome be jokios baimės, net ir pasiekusi informacija apie įvykusią atominę avariją mums neatrodė tokia siaubinga ir žudanti.
Pavojaus varpai Vakaruose
Tuo tarpu artimiausi Sovietų Sąjungos kaimynai skelbė pavojų ir buvo apimti totalios panikos. Švedijos Forsmorko atominės elektrinės specialistai pirmieji užfiksavo, kad įvyko kažkas baisaus. 1986-ųjų balandžio 28-osios rytą šios atominės elektrinės prietaisai rodė neįtikėtinai didelį radiacinį užterštumą. Iš pradžių manyta, kad įvyko avarija jų reaktoriuje. Tyrimai visgi įrodė, kad to negali būti, nors radiacinis fonas keturis kartus viršijo leistiną jonizuojančios spinduliuotės dozę. Netrukus pavojaus varpai skambėjo visose civilizuotose Vakarų valstybėse. Žmonės slėpėsi nuo saulės spindulių, naikino daržoves ir vaisius, nenaudojo karvių pieno ar avienos, kuri buvo virtusi grynu nuodu. Mes tuo tarpu nejautėme panikos. Daugelis ir toliau mėgavosi saulės voniomis, valgė savo daržuose išaugusius pirmuosius žalumynus. Gyvenome, bent jau didžioji dalis, lyg nieko nebūtų įvykę. Ir nežinia, kas čia buvo kaltas: teisingos informacijos trūkumas ar mūsų pačių įsitikinimas, jog esame didingiausia valstybė, nuo visų ir nuo visko apsaugota? Ką reiškia kažkoks mažytis “incidentas„!.
“Nelaimingas atsitikimas„
Ir tik kai jau tylėti tapo neįmanoma, Maskvos vakaro žiniose buvo perskaitytas pranešimas: “Černobilio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių pažeistas. Imtasi priemonių incidentui pašalinti. Nukentėjusiesiems suteikta medicininė pagalba. Sudaryta vyriausybinė komisija įvykiui ištirti„. Po to diktorius perėjo prie kitos, “svarbesnės„ temos. Paaiškinti, kokia nelaimė ištiko milžiniškus Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos rajonus, niekas nesiėmė. Vakarų valstybės pradėjo diplomatinį spaudimą, reikalaudamos paaiškinimų. Tačiau tuo metu buvo per mažai žmonių, kurie suvokė tragedijos mastą.
Jokios informacijos apie įvykį neturėjo ir pirmąsias avarijos valandas ten siunčiami žmonės. Apsaugoti tik paprastais batais ir gaisrininkų kaukėmis, patys to nežinodami, bandantys užkirsti kelią pačiai baisiausiai katastrofai, įvykusiai nuo pat atominių elektrinių eksploatacijos pradžios. Radiacijos matavimo prietaisai rodė aukščiausią lygį. Pirmųjų atvykusių į avarijos vietą šiandien nebėra tarp gyvųjų. Vėliau Maskvos funkcionieriai bandė lokalizuoti gaisrą, pasitelkę armiją ir civilius.
Ką regėjo mūsų kraštiečiai
Neaplenkė Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo reaktoriaus avarija ir Kupiškio krašto žmonių. Kaip pavyko sužinoti Panevėžio karo prievolės centro teritoriniame Kupiškio skyriuje, apie 50 mūsų teviškėnų teko dalyvauti šios katastrofos padarinių likvidavime. Kaip karo prievolininkai, ten buvo siunčiami vyrai, gimę nuo 1949-ųjų. Priklausomai nuo to, kokioje pavojaus zonoje jiems teko būti, dirbdavo nuo vieno iki keturių mėnesių. Kaip tvirtino teritoriniame Kupiškio skyriuje, mirties atvejų nei atominės avarijos vietoje, nei vėliau tarp mūsų kraštiečių nebuvo užfiksuota. Gal šių baisių faktų išvengta buvo ir todėl, kad mūsiškiai ten pateko jau kiek vėliau, atslūgus pagrindinei radiokatyvumo bangai ar, kad didžioji dalis dirbo jau ne prie paties ketvirtojo reaktoriaus, o Pripetės apylinkėse.
Keletas kalbintų vyrų nenoriai prisimena tuos įvykius, skundžiasi pablogėjusia sveikata, prarastu darbingumu, nuolatiniu dirglumu. Kad jiems teko dalyvauti tokiame košmare, kurį neretai galima susapnuoti tik siaubo kino filmuose, sakosi suvokę tik po kurio laiko. Tuomet tiesiog neįtikėtinai atrodę nuo vaisių lūžtantys sodai, ištuštėjusios sodybos, didžiuliai grybų tiltai miškuose… Neretai baimę padėdavusi šalinti ir “profilaktinė„ „vodka“. Jos tikrai nestigo.
Panevėžio karo prievolės centro teritoriniame Kupiškio skyriuje paklausus, ar dažnas buvęs černobylietis kreipiasi dėl sutrikusios sveikatos, darbingumo praradimo atlyginimo, buvo atsakyta, kad tai reti atvejai. Be to, šias problemas sprendžia tik Vilniaus centras. Jo darbuotoja, nepanorusi atskleisti savo pavardės, tvirtino, kad Kupiškio gyventojai nėra raštu pateikę jokių prašymų ar reikalavimų.
Dvidešimčiai metų praėjus
Gaisras Černobylio atominėje elektrinėje per savaitę buvo užgesintas. Tačiau į atmosferą įsiveržęs radioaktyvių dujų kiekis apklojo Europą ir vakarinę SSRS dalį. Netoli elektrinės esančiuose rajonuose žmonės pradėjo mirti nuo kraujo išsiliejimų ir apopleksijos priepuolių. Juos netgi galima laikyti savotiškai laimingais: lėta, kankinanti mirtis, negyvi vaikai-mutantai, vaikai nuo gimimo sergantys vėžiu – visa tai yra šiandienos realybė, kuri tęsis ir ateityje. Po ilgų biurokratinių vilkinimų buvo paskelbti ir statistiniai duomenys. Jie tikrai nedžiugino, pavyzdžiui, vien sergančių leukemija vakarinėje SSRS dalyje, tarp jų ir Lietuvoje, po katastrofos padaugėjo dvigubai.
Baisiausia tai, kad kiti Černobylio reaktoriai tebedirba iki šiol. Sunki Ukrainos ekonominė padėtis neleidžia atsisakyti pigios elektros energijos. O ir išlaidos jų uždarymui nepakeliamos Ukrainai. Katastrofos dvidešimtmečio išvakarėse vienas Černobylio atominės elektrinės vadovų tvirtino, kad su atominėmis katastrofomis reikia susitaikyti kaip ir su kasdien vykstančiomis automobilių avarijomis! Tai dar vienas “optimistinės„, aklos ramybės pavyzdys, būdingas Rytų bloko šalims.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS