Gruodžio 27 d. sukako lygiai devyneri metai nuo Nikodemo Mickevičiaus mirties. Jis palaidotas Stračnių kapinaitėse. Tai buvo Subačiaus gyvenvietės šviesuolis, kuris aktyviai reiškėsi savo parapijos visuomeniniame gyvenime.
N. Mickevičius gimė 1912 m. vasario 14 d. Dvariškių kaime. Augo mažažemių šeimoje. Buvo iš devynių vaikų pats jauniausias. Baigė Dvariškių kaimo pradžios mokyklą. Nuo 13 metų tarnavo pas ūkininkus. Gamtos apdovanotas įvairiais gabumais be specialių mokslų pats savarankiškai išmoko groti “triūba”, o nuo aštuoniolikos metų pradėjo giedoti bažnytiniame chore. Nuo jaunystės pamėgęs spaudą pats skaitė ir platino ją. Buvo savamokslis dailininkas, mėgo piešti ir drožinėti, mielai vaidindavo, gerai organizuodavo jaunimo renginius.
1952 m. liepos 10 d. vedė Veroniką Tamulionytę iš Daujėnų kaimo, Pasvalio valsčiaus. Jiedu užaugino tris dukteris: Reginą, Luciją ir Angelę. Mickevičių šeima gyveno Zarasuose, Kamajuose, apie 1955 m. grįžo į Subačių.
N. Mickevičius maždaug 1956 m. savo namuose atidarė fotoateljė. Fotografuodavo prie namo pristatytame priestatėlyje, kur buvo jo paties sukurta dekoracija fonui sudaryti.
Iš išlikusių nuotraukų matyti, kad N. Mickevičius turėjo fotografo talentą. Jam patiko fotografuoti gamtą. Yra nemažai išlikusių užfiksuotų Zarasų ir Kamajų apylinkių peizažų. Nikodemas labai mėgo viršutinį rakursą, norėdamas padaryti kadrą nepatingėdavo užlipti į bažnyčios bokštą. Fotografijose matosi daug planų ir didelės erdvės. Labai jis mėgo kelio motyvą. Kad nuotraukos “suskambėtų”, reikėjo parinkti atitinkamą fotopopieriaus rūšį, bet to padaryti autorius, matyt, negalėjo. Yra išlikę puikūs dukrų Reginos ir Lucijos portretai, daryti fotoateljė ir lauke. Įdomi serija jaunų moterų nuotraukų, atspausdinta kontaktiniu būdu. Moterys šypsosi fotografui. Savotišką įspūdį sustiprina ant fotopopieriaus lapo pridėti ornamentai. Labai nuotaikinga fotografija, kurioje jaunimas šoka pasvirusio kryžiaus fone.
N. Mickevičius turėjo kelis fotoaparatus. Vienas iš jų buvo užsienietiškas prieškarinis, o kitas sovietinis “Maskva”. Daugumą fotografijų jis spausdindavo kontaktiniu būdu, todėl aplink nuotraukas dėdavo savo darbo karpinius. Tokiu būdu užpildydavo visą fotopopieriaus lapą. Yra išlikę tik keletas N. Mickevičiaus negatyvų. Visi kiti stikliniai negatyvai ir juostos po jo mirties buvo sunaikinti.
Daug paprasčiau būtų buvę kalbėti apie N. Mickevičiaus fotografijas ir jo gyvenimo etapus, jei Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojai būtų paklausę paties Nikodemo, kai 1994 m. jis čia eksponavo savo surinktas nuotraukas ir spaudinius. Tuomet būtų aiškus atsakymas, kas buvo jo mokytojas, ar buvo savamokslis, nuo kada pradėjo fotografuoti, kokiais aparatais naudojosi. Galbūt tuomet galėtume atsakyti ir į klausimą, kodėl jo nuotraukų albumo gale randamos paties priklijuotos tokios pat nuotraukos kaip ir Povilo Šinskio šeimos albume.
——-
Autorius: Valys STABURAS