Koalicinis keturių partijų ministrų kabinetas šią savaitę paminėjo savo vienerių metų bendro darbo sukaktį. Tą dieną savo daugiabučio namo laiptinėje sutikau garbaus amžiaus kaimynę. Per pastaruosius dešimt metų, gyvenant kaimynystėje, dar niekada neteko matyti tokio švytinčio vienišos pedagogės-pensininkės veido. Pastebėjusi mano sutrikusią miną, ji tikriausiai nutarė mane galutinai priblokšti ir mirktelėjusi viena akimi tarė: „O aš turiu daug pinigų“. Kažkur pasąmonėje suvokęs, kad šiais laikais svetimi žmonės tokiomis naujienomis nebesidalija, suvis netekau amo. Tada ji su nuoširdžia užuojauta paaiškino: „Brazauskas grąžino rublinį indėlį, kurio laukiau 15 metų“.
Mano kaimynė – jokiu būdu ne vienintelė. Pastaruoju metu esu sutikęs kur kas daugiau žmonių, kurie nuoširdžiai džiaugėsi 50 litų padidėjusiomis pensijomis ar Vyriausybės sprendimu keliolika procentų pakeltomis algomis.
Gal linksmesni nei iki šiol per keliolika metų labiausiai nustekentų šalies gyventojų veidai ir yra geriausias koalicinės Vyriausybės vienerių metų darbo įvertinimas? Neabejotinai šis faktas būtų vertas net kokio ditirambo. Bendro darbo metinių proga, laikinai pamirštant dideles ir mažas koalicijos partnerių nuodėmes ir nesibaigiančią skandalų virtinę, su kuria jiems vis sunkiau sekasi dorotis.
Tiesą sakant, tikrą ditirambą Algirdo Brazausko Vyriausybei sutrukdė vienas netikėtas pabendravimas su aukšto rango V.Uspaskicho vadovaujamos partijos veikėju šią savaitę. Kelių žmonių kompanijoje, nežinodamas, kad joje styro ir žurnalisto (t.y. mano) ausys, šiek tiek išgėręs, tačiau dar labiau pasipūtęs „darbietis“ aiškino tariamai moksliškai pagrįstą savo partijos ir iš dalies visos koalicijos politinės veiklos viziją.
Ši laisvalaikio paskaitėlė kompaniją turėjo įtikinti, jog kryptinga politinė orientacija ir pabrėžtinas dėmesys pensininkams ir skurdesniems visuomenės nariams yra veik perspektyviausias dalykas. Ne tik dėl to, kad šios visuomenės grupės kas ketverius metus nepaisydamos sniego ar lietaus drausmingai žygiuoja prie balsavimo urnų. Bet ir dėl to, kad į visus valdžios korupcijos ar interesų konfliktus, Rusijoje pirktus diplomus ar privatizuotus viešbučius sostinės centre žiūri per savo atgauto indėlio ar prie pensijos pridėtos penkiasdešimtinės prizmę.
Jeigu iš tiesų dabartinės valdančiosios daugumos politikos taikinys („targetas“, kaip pasakytų viešųjų ryšių specialistai) yra būtent toks, kaip aiškino įtakingas „darbietis“, visuomenės ir šios valstybės ateitis yra gerokai liūdnesnė už aukščiau minėtus per metus pralinksmėjusius kai kurių žmonių veidus.
Šią savaitę pasirodė pranešimai, kad apie trečdalis Rusijos gyventojų norėtų sugrįžti į SSSR Brežnevo laikus ir mėgautis totalitariniu socializmu grįsta gyvenimo sistema. Tai tik šiek tiek mažiau nei tų rusų, kurie yra daugmaž patenkinti dabartine savo padėtimi ir teigia norį gyventi šiuolaikinėje Rusijos valstybėje. Taip tvirtina kaimyninės šalies sociologai.
Lietuvos žiniasklaida tokius pranešimus retransliuoja dažnai, noriai ir su neslepiama ironija. It kokią gerokai primirštą praeities egzotiką. Skaitydamas tokius pranešimus dažnas lietuvis pajunta didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Visų pirma dėl to, kad, nepaisant nelengvo gyvenimo per 15 nepriklausomos Lietuvos metų, lyginant su vidutiniu statistiniu rusu, jau tapęs tikru vakariečiu.
Iš tiesų klausimas už pasąmoninį pranašumo prieš kaimynus jausmą gerokai rimtesnis. Jeigu privačiai, „ne spaudai“ paklaustume rimto Lietuvos sociologo (t.y. be teisės viešai cituoti atsakymo nurodant jo autoriaus pavardę), kiek nepriklausomos Lietuvos piliečių iki šiol varvina seilę, prisimindami „brandaus socializmo“ bendrabutį „broliškoje SSSR tautų šeimoje“, išgirstume daug kam nelauktą atsakymą. Socializmo nostalgikų Lietuvoje – ne ką mažiau negu toje pačioje Rusijoje.
Taigi – apie trečdalis. Žinoma, su tam tikromis variacijomis. Galima teigti, jog šis trečdalis atvirkščiai proporcingas augančiai ekonomikai. Jis didėja sulig gausėjančia aktyviausios visuomenės dalies emigracija į Vakarus. Nostalgija mažėja, lietuviams prisiminus (kurie dar vis dėlto prisimena) okupaciją ir tremtį. Didėja, kai lietuviai susėda keikti savo valdžią – „prie ruso buvo geriau…“ – ant stalo pasistatę pusbutelį naminės ar pilstuko. Tačiau jis, nepaisant šių variacijų, stabilus.
Maža to – nostalgiškasis visuomenės trečdalis, kurį dažnai „už tamsumą“ koneveikia žiniasklaida, niekina dažnas politinio elito atstovas – iš tiesų tampa vis svarbesnis. Ir vis labiau veikia šalies politiką ir valdžios sprendimus. Tiksliau sakant, būtent šios visuomenės grupės interesai politikams pamažėl tampa patys svarbiausi.
Orientacija į turtingiausią ir skurdžiausią sovietinės nostalgijos kamuojamą visuomenės sluoksnį. Taip galima būtų apibrėžti keistą keturių partijų koalicinės Vyriausybės veiklos simbiozę, ženklinusią pirmuosius jos darbo metus.
Šį teiginį lyg ir turėtų paneigti Seimo ketvirtadienį vienbalsiai priimta rezoliucija, kuria Vyriausybei iki kovo mėnesio siūloma parengti „kompleksinę išvykstančio nuolatiniam gyvenimui į užsienį Lietuvos jaunimo ir palankių sąlygų sudarymo grįžti į Lietuvą ilgametę strategiją „. Rezoliucijoje pažymima, kad viena pagrindinių jaunimo emigracijos priežasčių yra nesėkmingas integravimasis į rinką.
Įdomu, kokia ta specifinė Lietuvos rinka, į kurią jaunimas niekaip nesugeba integruotis tuo metu, kai emigravęs sėkmingai integruojasi į žymiai turtingesnių šalių rinkas? Tai klausimas, į kurį metinių proga koalicijai būtų neprošal atsakyti.
——-
Autorius: Rytas Staselis