Klausantis praėjusio šimtmečio žmonių istorijų, neretai galima išgirsti, kaip šiame krašte gimęs žmogus, kuriam laikui likimo nublokštas į kitus miestus ar šalis, veržiasi sugrįžti į tėviškę. Taip klostėsi ir garsaus Puponių kalvio Jono Bukėno likimas. Gimęs 1908 m., jis tik tarnybai armijoje buvo išvykęs į Kauną. Nors vaikystės draugas garsus rašytojas Juozas Baltušis jį kalbino pasilikti didmiestyje, gimtinės trauka buvo žymiai stipresnė. Juk čia pasiliko tėvų žemė, kaimo pakrašty statomas vienkiemis.
Tiek Puponių gyventojai, tiek J. Bukėno artimieji tvirtina, kad pernai Anapilin išėjęs senolis nugyveno gražų ir darbais turtingą amžių. Apie savo tėvelį papasakojo jauniausias jo sūnus Algis, su šeima gyvenantis tėvų ir senelių sodyboje, išsaugojęs nemažai tėčio daiktų.
Iš savo tėvų Petro ir Adelės (Sabalytės) Bukėnų Jonas paveldėjo 17 hektarų žemės. Tačiau, ją dirbdamas, nagingas žmogus neapsiėjo be amato. Kalviauti išmokęs pas meistrus, J. Bukėnas vienkiemyje statėsi kalvę. Dumplių įpūstas žaizdras joje retai kada užgesdavo. Nė vienas kaimynas ar aplinkinių kaimų gyventojas neapsieidavo be kalvio pagalbos: tai ratą išlenkdavo, plūgą pataisydavo ar noragą nusmailindavo. J. Bukėnas mokėjo pakaustyti ne tik savo mylimą arklį, bet ir itin aikštingus kaimynų eržilus. Sugebėdavo padaryti vežimus ir roges. Dviračiu vežimu, dar ir dabar tebesančiu klojime, puikuodamasis su žmona važiuodavo į bažnyčią.
Vedė jis sulaukęs 42-ejų ir į pačias paėmė šešiolika metų jaunesnę Alfonsą Užusienaitę iš Maskvyčių. Juokaudavo prisiminęs, kaip, vežant medieną iš Šimonių girios, užkalbino su kuprine žingsniuojančią mergaitę, tačiau ši nepanoro būti pavėžinta. „Jei būčiau žinojęs, kad ji taps mano žmona, būčiau iškart nepaleidęs“, – tėčio žodžius atkartojo A. Bukėnas.
Šeimoje augo keturi vaikai: vyriausias Vytautas, po jo gimė Bronislava, Vladas ir pagrandukas Algis. Visi buvo pratinami prie darbo, sekė geru tėvelio pavyzdžiu.
Algiui teko nemažai laiko praleisti stebint, kaip tėtis dirba ir padedant jam.
Iki pat senatvės ilgais žiemos vakarais J. Bukėnas darė uosio lazdas, kurių prireikdavo ne vienam garbaus amžiaus žmogui. Uosio lazdą apdailindavo, verdančiame vandenyje šutindavo, dailiai išlenkdavo. Ant dujinės apdegindavo, o įsigijęs specialų aparatą, įvairiais raštais išmargindavo. A. Bukėnas pasakojo, jog tėvelis savo lazdą visokių žvėrių atvaizdais puošė, o kita lazda labai medžioklėje praversdavo: atsukus jos antgalį, viena detalė tapdavo stikliuku stipresniam gėrimui…
A. Bukėnas didžiuojasi, kad tėtis nepiktnaudžiavo alkoholiu. Tiesa, vienoje kalvės spintelėje visada stovėjo buteliukas degtinės (dažnai skiltele citrinos pagardintos), kaip sakoma, dėl apetito. Būdavo, užeina koks kaimynas, prasuka abu butelį, po vieną kitą taurelę išlenkia, nuoširdžiau pasikalba ir vėl prie darbų.
Prieš karą J. Bukėną užvaldė medžioklės aistra. Įsigijęs 1930 m. gamybos medžioklinį šautuvą, su medžiotojų būreliu traukdavo į Vidugirių mišką. Tais laikais nebuvo įprasta rinkti trofėjų ragus ar iltis, tad apie medžioklės laimikius liko tik pasakojimai. Per vieną medžioklę A. Bukėnui pasisekė iš karto nušauti tris briedžius. Zuikių suskaičiuoti nebūtų pavykę.
Drauge su garsiuoju šautuvu šį pomėgį apie 1990 m. J. Bukėnas perdavė jauniausiam sūnui Algiui. „Skapagirio“ būrelio narys ir šiandien dažnai parneša sumedžiotą žvėrį, o prieš porą metų nuo jo kulkos krito įspūdingo dydžio šernas.
Po sunkių darbų J. Bukėnas imdavo griežti armonika. Taip pat mokėjo gražiai piešti. Jaunystėje draugavo su Puponyse gyvenusiu J. Baltušiu. Sūnus pasakojo, jog kartu su būsimu rašytoju ant krosnies miegodavo.
A. Bukėnas iš tėčio paveldėjo polinkį meistrauti. Nors daugiausia dirba prie medžio, jis priverčia paklusti ir metalą – viską savo rankomis pasidaro ir kaimynams padeda. Štai ir traktorių 1991 m. pats sukonstravo – iki šiol puikiai rieda.
Algio žmona Violeta prisimena uošvį kaip labai darbštų žmogų. Iki vėlumos jis triūsdavo savo kalvėje. Jų mergaitės Loreta, Deimantė ir Agnė taip pat sakė, kad senelis buvo labai geras žmogus.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ