Laikinąją Seimo komisiją, tiriančią galimus Vilniaus savivaldybės vadovų korupcinius ryšius su bendrovių grupe „Rubikon“ jau galima laidoti. Turėtų būti paradoksalu, tačiau paskutinius du vinis į jos karstą sukalė komisijos pirmininko pavaduotojas liberaldemokratas Vytautas Galvonas, beigi pati komisijos pirmininkė iš Darbo partijos Loreta Graužinienė. Dar įdomiau, kad nei vienam, nei kitam politikais save laikantiems personažams taip neatrodo.
20.000 litų „Rubikono“ „juodojoje buhalterijoje“ su aiškia nuoroda, kad jie kadaise buvo skirti V.Galvonui; pastarojo patvirtinimas, jog jam iš tiesų buvo sumokėti pinigai; L.Graužinienės įsitikinimas, kad tai nėra kliūtis tolesniam jos pavaduotojo darbui komisijoje – tegali sukelti apmaudą. Nebelieka jokio noro vėl vartyti ir baksnoti pirštu į politikos pradžiamokslį.
Tiesiog „smagu“ per televiziją stebėti kūdikiškas V.Galvojo akis ir klausyti jo paaiškinimų apie „švarų“ jo pavardės atsiradimo tarp „Rubikono“ „juodosios buhalterijos“ klientų pradą. Tikriausiai eilinis šalies pilietis, apakintas V.Galvono nuoširdumo, turėtų patikėti, kad šis politiku tapęs verslininkas (buvęs sostinės „Šiaurės miestelio“ bendrovės vadovas) iš tiesų neskiria „juodųjų“ nuo oficialiai išmokamų pinigų? Tuo tarpu man rodos, kad šioje šalyje net paskutinis nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis driskius jau supranta, kodėl kas kartą yra prašomas pasirašyti už veltui gaunamą nemokamų pietų taloną labdaros valgykloje.
Net, švelniai tariant, nesimpatizuodamas Vilniaus mero asmeniui ir jo veiklai pajuntu tik įsiūtį, kai korupcinę veiklą tiriančios Seimo komisijos pirmininko pavaduotojas per visus TV kanalus aiškina, kad šiais laikais gali nueiti į kokią nors įstaigą ar kompaniją ir pasiimti kokius nors 20 tūkst. už tai net nepasirašydamas. Jaučiu įsiūtį, nes V.Galvonui arba atrodo, kad aplinkui jį – visi avinai, arba yra įsitikinęs, kad už jo šventą pasiryžimą išversti A.Zuoką iš kėdės visi aplinkiniai turi užmerkti akis į jo nuodėmes.
Tačiau, kad ir kaip manytų V.Galvonas, tokių fokusų neleidžia net pradžiamokslis politikos elementorius, kurio jis net nėra atvertęs. Jeigu pavartytų, sužinotų dar ne vieną paprastą tiesą. Apie tai, kad į politiką nepatartina eiti vien vedinam R.Pakso revanšistinių idėjų ar iš neapykantos buvusiems bendražygiams ir verslo partneriams Vilniaus savivaldybėje. Arba apie tai, kad prieš ateinant į politiką, neprošal itin kritišku žvilgsniu peržvelgti savo CV, įvertinti anksčiau gautų atlyginimų ir honorarų kilmę. Ir dar daug daug kitų dalykų.
Galiu suprasti, kad panašiai savo veiklos komisijoje tikslą įsivaizduoja ir jos pirmininkė Loreta Graužinienė – žūtbūt prie sienos priremti Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir taip atkeršyti už iš politikos pasitraukti turėjusį Viktorą Uspaskichą. Galbūt net bet kokiomis priemonėmis. Tačiau jai, deja, nelemta suprasti, kad politikos darymui demokratijos sąlygomis reikia turėti ne tik buldogišką ištikimybę Darbo partijos lyderiui, pasiryžimą, bet ir šiek tiek smegenų. Šis organas bent retkarčiais leidžia suprasti, kad, norint tokios komisijos darbe pasiekti konkrečių tikslų, būtina bent minimali aliuzija į objektyvumą ir nepriekaištingą jos narių reputaciją.
Akivaizdu, kad šių sugebėjimų komisijos pirmininkei trūksta. Sužinojusi apie V.Galvono „Rubikone“ gautus tūkstančius ji labiau išsigando komisijos darbe prarasianti itin aktyvų ir daug žinantį Vilniaus mero oponentą, tačiau nepagalvojo apie tai, kad jos pozicija bet kokį visos komisijos darbo rezultatą pavers paprasčiausia fikcija. Kuri savo ruožtu padės jos nekenčiamam A.Zuokui išsisukti ir iš šio verpeto.
Dievaži, jeigu būčiau paranojikas, imčiau įtarinėti kad ir L.Graužinienę, ir V.Galvoną į šią Seimo komisiją delegavo A.Zuokas, o ne V.Uspaskichas su R.Paksu…
Nors tiesą sakant, net ne pradžiamokslio pamokos turi svarbos, aptariant šią situaciją. Lietuviškosios politikos kasdienybės vertinimams yra kur kas reikšmingesnis visiškai kitas indikatorius. Lygiai prieš metus keturiems Seimo nariams panaši problema – jų pavardės ir šalia nurodytos „Rubikono“ „juodai“ skirtų pinigų sumų – tapo priverstinėmis atostogomis politikoje arba net politinės karjeros žlugimu. Šiandien panašioms nuodėmėms išplaukus į paviršių, principingumo ir tam tikrų moralės nuostatų problema nebekamuoja ne tik pačių politikų, bet ir jų atstovaujamų partijų, o taip pat ir valdžios struktūrų. Metų senumo Seimo skandalo herojai – V.Andriukaitis, A.Vidžiūnas, V.Kvietkauskas – iš šios dienos perspektyvos taptų moralės politikoje autoritetais… V.Galvonas su juoda „Rubikono“ žyme ant kaktos tuo tarpu ne tik nesiruošia bent kuriam laikui pasitraukti iš politikos, jis, atrodo, ir toliau liks korupcinius politikų ir verslo ryšius tiriančioje komisijoje.
Nebloga lietuviškos politikos kokybės „progresija“. Ir tik per vienerius metus! Ar tik mūsų valdžios sistema nesulauks praėjusios savaitės rusų naikintuvo likimo. Tik klausimas – kuriems visiems jos pilotams pavyks laimingai katapultuotis?
——-
Autorius: Rytas Staselis