Įprastai kunigai išlydimi be iškilmingų ceremonijų. Parapijos bendruomenė dovanoja gėles, atminimo dovanas, padengia pietų stalą. Tačiau vikaro Gedimino Jankūno išleistuvės sulaukė ypatingo visuomenės dėmesio: gausių padėkų, gėlių jūros, liūdesio ašarų. Beveik dvejus savo kunigiškos tarnystės metus paskyręs Kupiškio ir Palėvenės parapijoms, visų mylimas dvasininkas išvyksta tęsti studijų Čikagoje.
švakarėse Kupiškyje surengęs pranciškonų pasauliečių ordino Panevėžio vyskupijos metinę konferenciją, praėjusį sekmadienį vikaras laikė paskutiniąsias savo mišias mūsų krašte. Tuo pačiu metu naujasis vikaras Saulius Kumelis aukojo pirmąsias mišias, kurių pabaigoje tikintiesiems suteikė inicijinį palaiminimą.
Pamokslo metu kunigas G. Jankūnas simboliškai priminė keliaujančių jaunuolių istoriją, kuomet traukiniu atvykę į nepažįstamą miestelį jie klausė senolio, kokie žmonės čia gyvena. O išmintingasis žmogus atsakydavo: “Tokie patys, kaip ten, iš kur tu atkeliavai.„ Vienas jaunuolis iškart išvyko, mat jis norėjo pabėgti nuo blogų ir nedraugiškų žmonių, o kitas nudžiugo, nes jis keliavo iš kaimelio, kuriame gyvena nuostabūs žmonės. Su maloniais žmonėmis jis troško ir čia susipažinti, todėl pasiliko. “Kur bekeliautume, žmonės bus tokie patys, kokie esame mes,„ – kalbėjo vikaras, linkėdamas parapijiečiams, naujam vikarui Sauliui bei dekanui niekada nenutolti nuo neišsenkančių Dievo meilės ir gerumo šaltinių.
Po pamaldų, darbą pirmojoje parapijoje baigiantį, kunigą G. Jankūną sveikino rajono meras Leonas Apšega, įteikęs dovanas bei padėką už suburtą jaunimą ir įtaigų šv. Rašto skleidimą. Seniūnas Julius Vytautas Semėnas bei parapijos atstovė įteikė tautinę juostą, dėkodami už nenuilstančią tarnystę ir atjautą Kupiškio krašto žmonėms. Su gėlių puokštėmis ir dovanomis į sveikintojų eilę rikiavosi parapijos pastoracinės tarybos bei įvairių katalikiškų organizacijų nariai, šv. Rašto studijų dalyviai, Kupiškio mokyklų vadovybė ir pedagogai, šv. Kazimiero globos namų auklėtiniai, dvasininkijos luomo atstovai. Kiekvienas reiškė šilčiausius jausmus, dėkojo, linkėjo sėkmingų studijų ir ištvermės pašaukimo kelyje. Kunigas Gediminas bažnyčiai padovanojo besišypsančio Jėzaus paveikslą.
Palėvenės bažnyčioje taip pat susirinko gausi parapijiečių minia. Tikinčiųjų vardu G. Jankūnui padėkos žodžius tarė bažnyčios komiteto pirmininkė Aldona Ramanauskienė, atsisveikinimo dovanas įteikė Noriūnų seniūnas Audronijus Zulonas. Taip pat šiltai buvo priimtas naujasis vikaras S. Kumelis.
Dekanas Vladas Rabašauskas padėkojo kunigui Gediminui už didelius darbus, atsiprašė už tai, kas buvo negerai, linkėjo Dievo palaimos.
Baigiamojoje kalboje vikaras priminė, jog tikroji bažnyčios šviesa sklinda ne nuo sietynų ar žvakių, bet iš žmonių akių. Jis džiaugėsi, kad šitoje, baroko perlu vadinamoje, bažnytėlėje pagausėjo besimeldžiančiųjų gretos. Dvasininkas taip pat priminė, kad bet kokia vieta niekada nebūna tuščia, tad ragino nuoširdžiai priimti naująjį kunigą Saulių.
“Jei neprarasite ryšio su Dievo meilės šaltiniu, jūs būsite laimingi, – sakė kunigas G. Jankūnas, – to jums visada meldžiau, apie tai kalbėjau kaip kunigas ir kaip žmogus„. Dvasininkas tikino esąs kiekvienam dėkingas, nes, pasak jo, neįmanoma užmiršti žmonių, su kuriais teko dirbti. G. Jankūnas taip pat patikino, kad Palėvenė ilgam išliks jo atmintyje. Visų mylimą dvasininką primins jo išdalinta širdies šiluma ir bažnyčiai padovanotas prasmingas šv. Kazimiero, jaunimo globėjo, paveikslas.
Po Mišių palėveniečiai ir svečiai, norintys paskutinįsyk pabūti su vikaru G. Jankūnu, susibūrė vienuolyno kieme. Kunigas prisiminė, kaip prieš devynetą metų pirmą kartą Dievas jį atvedė į gražų Palėvenės kaimelį, kur vyko stovykla, kaip vėliau, jau būdamas klieriku, juokavo, jog kada nors laikysiąs Mišias toje bažnyčioje.
Lydimi liaudiškos muzikos garsų, tikintieji vaišinosi prie valgiais nukrauto stalo, bendravo su kiekvienam malonių žodžių surandančiu kunigu G. Jankūnu.
——-
Autorius: Gaila Matulytė