UAB “Durpeta” buvusieji darbuotojai ir pastarojo laikmečio kolektyvo žmonės vis sušnenka, jog šiemet turėtų būti paminėtos šios bendrovės vienos iš ištakų – Šepetos durpyno gamybinės veiklos 65-osios metinės. Šia dingstimi vertingą dovaną savajam kolektyvui parengė jo ilgametė darbuotoja Almina Jonušytė-Kisielienė, – metraštį “Šepeta gyvenimo tekmėje” ir šį tekstą iliustruojančių nuotraukų albumą.
Iš šios medžiagos sužinome, jog durpininkų verslui reikėjo atitinkamos specializacijos darbininkų ir patys stropiausi, ištvermingiausi iš jų, kaip ir bet kuris amatininkas, nusipelnydavo meistro vardą. Senųjų durpininkų, kurių mūsų rajone dabar gyvena per aštuoniasdešimt, rankoms teko labai sunkus ir, – be jokios perkeltinės prasmės, – juodas darbas.
Iš fabrikėlio istorijos
Lietuviškoje Tarybinėje enciklopedijoje paaiškinama, jog Kupiškio durpių įmonė Šepetoje įkurta 1940 metais. Tačiau jos gamybai paruošiamieji darbai, kaip rašoma mokslininkų tais metais parengtoje Šepetos aukštapelkio monografijoje, prieš tai vyko ne vienerius metus. Būta net dvejopo požiūrio dėl Šepetos pelkės panaudojimo. Tadas Ivanauskas puoselėjęs mintį, jog Šepetos aukštapelkis liktų gamtos rezervatu vien dėl ten aptiktų retenybių – beržų keružių ir šią pelkę pamilusių baltųjų tetervinų. Tačiau ekonominės minties šalininkai su savo sprendimais buvo greitesni. Iš dokumentų sužinome, jog kooperatinė sąjunga “Pienocentras” 1938 m. jau organizuoja durpių kraiko fabrikėlio Šepetoje statybą. Lygiagrečiai vyksta Žemės ūkio ministerijos Durpynų skyriaus specialistų Šepetos aukštapelkio tyriamieji darbai. Jų dėka nuo 1940 m. jau žinomi reikalingiausi duomenys: tinkamo eksploatuoti Šepetos durpyno – 1398,9 ha, iš šio ploto 1105,7 ha vidutinis durpės sluoksnis – 4,3 m, o giliausias – 7,0 metrai. Iš viso Šepetos pelkėje tūno apie 47,5 mln. kub. metrų durpės.
Šio durpyno išteklių tyrinėtojai 1940 metų vasarą konstatuoja, jog penktadalis pelkės ploto jau išraižytas siaurais stačiasieniais grioveliais vandeniui nutraukti, o darbininkai dideliais keturkampiais raiko pelkės kūną…
O daug anksčiau – žmonės atvažiuodavo į šią pelkę tik samanų, kurių reikėdavo tarp sienojų susidariusiems plyšiams užkaišioti. Raudavo jas klimpdami į šaltą samanų liūną, išnešdavo jas susirišę į marškas.
Pastačius durpių kraiko fabrikėlį, prireikė ir trijų lentinių sandėlių žaliavai laikyti. Pelkėje buvo nutiesta 40 km geležinkeliuko, iškilo stebėjimo bokštas. Durpėms presuoti į kipus fabrike buvo įrengti du vokiečių gamybos presai. Juose buvo daug medinių detalių.
Reklama nepadėjo
Visa gamyba vyko sunkiu fiziniu darbu, todėl ir produkcija buvo brangi, o ūkininkai pramonininkų sumanymu padėti jiems sukaupti daugiau organinių trąšų mažai domėjosi. Tad reklamos tikslais pro šalį važiuojantiems kaimiečiams į ratus įmesdavo kipą durpių. Tačiau tokia reklama mažai ką keitė, naujovė neturėjo paklausos ir “Pienocentro”valdybai teko nutraukti fabriko veiklą. Mat jo pastatas panaudotas kitam verslui – lentpjūvei, malūnui. Tuo laikmečiu Kupiškio krašto daug ūkininkų kūrėsi vienkiemiuose ir lentpjūvės paslaugos jiems buvo itin reikalingos, o malūno – kaip visuomet.
Vietoj kraiko kalė tarą
1944 metais Šepetoje vėl bandyta atkurti durpių kraiko gamybą, tačiau pasikartojo ankstesnė nesėkmė – karo metų išvarginti ūkininkai šios produkcijos nepirko, be to, baigėsi ir kooperatinių įmonių veikla.
Nuo 1948 metų Šepetos durpių kraiko fabrikas, tuo metu jau priklausantis Mėsos ir pieno pramonės ministerijai, tampa medžio apdirbimo dirbtuvėmis. Jose penkerius metus triūsia tik keliolika darbininkų, gaminančių tarą kiaušiniams, konservams, statinaites sviestui, padarinę miško medžiagą ir net malkas. Nuo 1953 metų ši įmonė perduodama Durpių pramonės trestui ir vadinasi Šepetos durpių kraiko fabriku.
Vergiška gamyba – sunkiai beįsivaizduojama
Tačiau ir tada jame, kaip ir tarpukario metais, visi darbai atliekami rankomis. Mūsų dienomis visa tai nelengva ir įsivaizduoti. Tačiau kaip siūloma metraštininkės A. Kisielienės, pabandykime: rytiniame pelkės pakraštyje dar išlikęs 1936 m. nutiestas geležinkelis su 18 atšakų. Tarp jų – 100 metrų pločio gamybos laukai – karjerai. Juose kas dvylika metrų darbuojasi vyrai su specialiais 50 cm ilgio ir 15 cm pločio kastuvais. Norėdami daugiau uždirbti žmonės triūsdavo nuo aušros iki sutemos ir iškasdavo net po 100 kubinių metrų durpių.
Šiek tiek apsausėjusius tuos gabalus toliau tvarkydavo produkcijos džiovintojos. Paprastai tai būdavo vien moterų brigados. Darbininkės kraudavo iš lakštų neaukštus šulinius, kad geriau jie išdžiūtų, – perkilnodavo. Išdžiūvusios durpės būdavo štabeliuojamos arba iš karto kraunamos į vagonėlius ir gabenamos į presavimo cechą.
Dvi darbininkės sutempdavo apie 16 kub. m į vagonėlį ir dar turėdavo jį iki cecho nustumti. Kelio susidarydavo 2-3 kilometrai. Per dieną porininkės atgabendavo durpių 4-5 vagonėlius.
Pradėjo gauti technikos
Tik 1958 m. gamykla įsigijo dreziną, kuri sutempdavo durpių pakrautus vagonėlius. Tačiau rankų darbo dar būdavo užtektinai. Iš vagonėlių durpes reikėdavo supilti į duobę, iš kurios būdavo perkraunamos į draskytuvą. Jame transporteriu susmulkintos durpės būdavo keliamos į viršų ir presuojamos į kipus, sutvirtinamus luotelėmis ir viela. Tame procese jau talkindavo lokomotyvas, kūrenamas mediena.
Daug rankinio darbo buvo ir tuo laikmečiu Šepetos durpių kraiko fabriko eksploatuotuose Laičių, Naivių ir Juodyno durpynuose. Juose buvo ruošiamos kuro durpės. Čia pažangos buvo tiek, jog durpių masę sumaišydavo ir suspausdavo elevatorius.
Dirbo šimtai žmonių
1954-1963 metais kraiko žaliavos ruošimo mėnesiais Šepetos gamyklai reikėdavo kone iki septynių šimtų darbininkų. Tad žiemą vykdavo jų verbavimas ir iš aplinkinių rajonų. Pasak tuo metu dirbusių žaliavos gamybos meistrų, prikviesti darbininkų nebūdavo sunku. Kaimiečius viliojo galimybė per mėnesį uždirbti 250-350 rublių, nes tuo metu kolūkiuose tik per metus po tiek teuždirbdavo.
Sezoniniai darbininkai džiaugdavosi Šepetoje nusisamdę kampą nakvynei, o svarbiausiai jėgai – durpių kasėjams – būdavo įrengiamas bendrabutis fabriko garaže. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje į savo gimtuosius kraštus pradėjo grįžti iš Sibiro tremtiniai. Ne vienai dešimčiai jų pavyko įsidarbinti Šepetos durpyne ir jo gyvenvietėje visam laikui įsikurti.
Daug žmonių dirbti į Šepetą važinėjo iš Kupiškio. Įmonė vežiojo juos nedengtu sunkvežimiu. Tad vėsesniu metų laiku visi keleiviai ir rengdavosi vienodai – vatinukas ir tamsus apsiaustas ant jo. Yra pasitaikę grįžti namo ir traktorinėse rogėse.
Naujas etapas Šepetos durpyno istorijoje – nuo 1960-ųjų metų. Vėl pradeda veikti 1959 m. gruodžio pradžioje sudegęs durpių presavimo cechas, gamybai paruošiami nauji pelkės laukai, vis priduriama siaurojo geležinkelio, pradeda veikti ir naujos produkcijos – izoliacinių plokščių – cechas.
Metraštyje “Šepeta gyvenimo tekmėje” mūsų rajono durpininkų kolektyvo darbai ir socialiniai gyvenimo pokyčiai apžvelgiami iki šių dienų. Metraščio autorei leidus, šį kartą spaudai paruošėme pasakojimą apie laikmetį, kuris nuo dabarties visais atžvilgiais toliausia, bet išlieka reikalingas kaip žmonių pėdų išvingiuotas saugiausias takas per kemsynus.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ