Moteris, pateikdama skelbimą į laikraštį apie parduodamą šieną, kiek daugiau papasakojo apie pastarąjį savo ūkišką rūpestį.
Pirkti labiau apsimoka
Šiemet Ligitos P. seneliai belaiko tik vieną karvutę, o prišienavo senu įpratimu tiek, kad net trims žalosioms jo per žiemą užtektų. Tad apskaičiavę, jog keliolika šieno rulonų net neapsimoka gabenti į daržinę, o geriau žmogui iš lauko parduoti. Prašytų po 10 litų už ruloną. Ji mananti, jog tokia kaina įsigytu pašaru per žiemą vienos karvės išlaikymas nė dviejų šimtų litų nekainuotų. Tai esą visai pigu, tačiau abejojanti, ar sulauksiantys pirkėjo, nes kaimynai visai neseniai pašaro perteklių iš savo pievų klientui be jokio užmokesčio net į kiemą nugabeno… Moteris pabrėžė, jog pastaraisiais metais kaimiečiai vis atsiduria jiems nuostolingoje situacijoje.
Nenušienausi – išmokos negausi
Šiemet žolinių pašarų pasiūla itin didelė. Viena iš priežasčių, pasak augalininkystės specialistų, ta, jog stambiųjų pieno ūkių šeimininkai jau užtektinai turi derlingų žolynų, anksti juos pirmą kartą nušienavę, sulaukė gražaus atolo ne tik ganyti, bet ir pašaro atsargoms ruošti. Tad iš šalies nuomojasi pievų mažai. Be to, pievų naudotojų irgi sumažėjo, nes apie du šimtus senyvo amžiaus sodiečių jau pasitraukė iš gyvulininkystės produkcijos gamintojų ir belaiko tik po vieną karvutę arba ir visai jos atsisakė.
Nuo pavasario rajono spaudoje vis buvo skelbimų, jog vienam žemės savininkui yra atliekamos pievos 5 hektarai, kitam – 12, o trečiam – net 20 hektarų natūralaus žolyno. Paskesniuoju metu, norintieji kuo greičiau apvalyti pievas ir ganyklas nuo pašaro kupstų ar rulonų, skelbia, kad šieną dovanoja ir dar padeda jį parsigabenti. Nesunku suprasti, jog toks sodiečių labdaringumas yra susijęs su jų pastangomis gauti tiesioginių išmokų už deklaruotus žolynus. O tos deklaracijos priskaičiuojamos tik tada, kai žemės naudotojas nepatenka į tikrintojų akiratį arba ir pastarieji pripažįsta, jog valdos savininkas vertas Europos Sąjungos skiriamos tiesioginės paramos. Tačiau praėjusiais metais rajone buvo nemažai atvejų, kai Nacionalinio mokėjimo agentūros regiono skyriaus specialistai nuskaičiavo arba ir visai nubraukė išmokas už deklaruotus tariamų pievų plotus, nes tai buvo ne kas kita, o kelintus metus dirvonuojantys laukai.
Tariasi iš anksto
Ūkininkas, turintis triskart tiek pievų, negu reikia žolynų savoms karvutėms, prieaugliui ganyti, priruošti šieno gyvuliams, sakė, jog kelinti metai nuomininkų tam plotui ieškantis iš ankstyvo pavasario ir jam pavyksta susitarti, kad žmonės už simbolinį atlygį rūpintųsi tų plotų būkle. Asmenys, nuomojantieji savo ūkio reikmėms iš jo ganyklų, tuos rėžius patręšia, laiku nušienauja, todėl suspėja užaugti atolas ir žolynas nuo sausros neišdžiūsta. Šis pašnekovas džiaugėsi gavęs išmokos už praėjusiais metais deklaruotus žolynus ir manąs, kad jie priežiūros reikalavimams atitiks ir šiemet. Be tiesioginių išmokų, kitokių pajamų už nuomojamus žolynus jų savininkas neturi. Jis nemanąs, kad paramos mokėtojų ar nuomininkų atžvilgiu elgiasi neteisingai, kadangi kultūrinės pievos įsėjimas jam kainavo ne vieną tūkstantį litų.
Suvėluoti – nuostolinga
Pasak rajono Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo Valento Mankūno, šiemet už hektarą deklaruotų žolynų pažadėta po 140 litų ES skirtųjų tiesioginių išmokų. Palyginti su praėjusiais metais, tai 5 proc. daugiau. Padidintos išmokos ir už deklaruotus bei visus agrotechnikos reikalavimus atitinkančius pasėlius – po 340 litų už jų hektarą. Panašaus dydžio išmokų galima tikėtis ir ateinančiais metais, nes pirmoji ES tiesioginių išmokų programa yra numatyta trejiems metais ir jos vykdymas baigsis su 2006-aisiais.
Pašnekovas pabrėžė, jog tiesioginėmis išmokomis siekiama ne tik finansiškai padėti mūsų šalies ūkininkams, bet ir išreikalauti atitinkamo žemdirbystės kultūros lygmens. Antai pievų ir ganyklų pirmasis derlius turi būti sudorotas iki liepos 1-osios. Rodos, užtektinai laiko skirta šiam darbui, tačiau ir šiemet, nors pastarosiomis savaitėmis orai ir tradicinei šienapjūtei buvo palankūs, iki šiol tebėra daugybė peraugusios žolės. Gali būti, kad kai kurie pievų deklaruotojai dar stengsis jas nušienauti ir sutempę niekam nereikalingą žolę vėliau paleisti dūmais ar paliks ją supūti.
Patikra – griežtesnė
Tačiau ir tokiam beprasmiam darbui teks skirti laiko bei nemažų kuro sąnaudų. Ir vargu ar užteks tiesioginių išmokų toms darbo išlaidoms kompensuoti. Be to, ne kiekvienas garantuotas, jog tų išmokų ir sulauks. Pasak V. Mankūno, šiemet pretendentų į ES finansinę paramą laukų patikra daug griežtesnė. Be Nacionalinio mokėjimo agentūros regiono skyriaus specialistų, kuriems privalu patikrinti 5 proc. deklaruotų plotų, prašoma talkininkų ir iš savivaldybių žemės ūkio skyrių. Jų sudarytoms komisijoms teks patikrinti dar apie 10 proc. pasėlių, žolynų ir kitokios paskirties deklaruotų žemės naudmenų.
V. Mankūnas pabrėžė, jog deklaravimas išmokoms gauti nėra loterija. Jeigu žemės naudotojas neįstengia reikiamai prižiūrėti pasėlių, naudoti pievų, tai ir nereikėtų dėl išmokų šių plotų deklaruoti.
Pūdymams – irgi atitinkami reikalavimai
LŽŪ konsultavimo tarnybos rajono biuro konsultantas augalininkystei Gintas Jakštonis taip pat “Mintis„ patikino, jog iki šiol nenušienautų pievų rajono teritorijoje yra apsčiai. Negana to, kad jau praleistas liepos 1-osios terminas, daugelyje tokių žolynų jau tvirtai įsigalėję krūmynai, o tokia pievų būklė visai nesiderina su reikalavimais ES tiesioginėms išmokoms gauti. Pievose, ganyklose gali būti tik pavieniai medžiai. Nesą paprasta gauti paramos tiesioginių išmokų ir už pūdymuojančias žemes. Ši dirva turi būti ne kartą per vasarą įdirbama, nupurkšta ištisinio veikimo preparatais. Smulkieji ūkininkai, deja, tokiems agrotechnikos reikalavimams dažniausiai nusižengia.
Degina žolę...
Jau ir dabar matyti pievose sudegintų šieno kupstų lopinių. Žmonės skuba atsikratyti jiems nereikalingos žolės, tačiau ne vietoje ir nelaiku tai darydami gali sulaukti aplinkosaugininko kvietimo atvykti į agentūrą.
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio rajono agentūros vedėja Vita Stančikienė “Mintims„ sakė, jog žemės naudotojai turėtų atsisakyti minties deginti nenušienautas pievas. Tai daryti draudžiama. Geriausias būdas žemei naudingai panaudoti nereikalingą žolę – nupjautą ją palaukėse supūdyti. Sausą žolę, sutemptą į krūvas tokiose vietose, kuriose nėra grėsmės sukelti gaisrą, galima ir sudeginti. Tačiau pareigūnė pabrėžė, jog tokie laukų apšvarinimai turi būti atliekami protingai ir tik išimtinais atvejais.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ