Minėdami bet kurią Respublikai reikšmingą datą, žvilgterime ir į tarpukario Lietuvos laikmetį, pasikalbame su jį menančiais žmonėmis. Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga apsilankėme pas Kupiškio gyventoją Joną Vitkevičių.
J. Vitkevičius, gimęs ir augęs Girvalakuose (Skapiškio sen.) sakė, jog tėvelis Kazimieras nuo mažens jį mokė ūkio darbų, pareigingumo ir atsakomybės. Vaikiną labai traukė arkliai, tad neretai jo pagalbos sutramdyti eržilioką paprašydavo ir kaimynai.
Žvelgdamas į giminės nuotrauką, pašnekovas sakė, kad labai palankus jam buvo ir dėdė Juozapas, turėjęs tikslą jį, sūnėną, išmokslinti, tačiau dėdė anksti mirė. Vis dėlto jam buvo lemta baigti Kupiškio progimnazijos tris klases. Senolis prisiminė su tėvu pirmą kartą į Kupiškį važiavęs, būdamas septynerių metų. Tada, o tai buvo 1924 metai, jam įstrigo, jog dabartinė Vytauto gatvė buvo grista rąsteliais. Dabar jis manąs, jog tai buvo palikimas nuo Pirmojo pasaulinio karo metų, kai kariuomenės ruošdavusios sau pravažiavimo kelius.
Vėliau, Jonui mokantis jau Kupiškyje, tėvai jam nuomodavo kambarėlį, pro kurio langą matydavo už Kupos plytinčius ūkininkų laukus. Didelis buvo įvykis, kai už miesto buvo pradėtos statyti kareivinės. Tačiau tada jis dar nepagalvodavo, kad jose teks ir jam atlikti karinę tarnybą.
Į ją buvo pašauktas 1938 metų rudenį, jau sulaukęs 21-erių. Iš namų jis pirmiausia turėjo pasiekti Rokiškio apskrities centre buvusią komendatūrą. Joje per nakvojęs, kitą dieną, jau lydimas puskarininkio Pauliuko, išvyko į Panevėžį, kuriame buvo naujokų apmokymo bazė. Iš jos buvo paskirtas į baterijos mokomąją grupę ilgesniam laikui – pusei metų. Pasak garbaus amžiaus kupiškėno, kursantams teko daug užsiiminėti ir su ginkluotės traukiamąja jėga – arkliais. Vadovybė atkreipė dėmesį, kad jam pavyksta sutramdyti ir aikštingesnius žirgus, nors pašnekovas prisipažino, jog yra tekę kristi nuo ristūno ir kurį laiką šlubčioti.
Mokymus J. Vitkevičiui pavykę baigti sėkmingai, čekų gamybos lengvojo kulkosvaidžio “Brunof„ 143 dalis žinojo atmintinai. Gavo grandinio laipsnio ir keliolika dienų atostogų.
Žmogus, kuriam jaunystės metus buvo lemta praleisti Nepriklausomoje Lietuvoje, pabrėžė, jog drausmė kariuomenėje buvusi labai griežta. Už pražangas nė vienam nenuolaidžiauta. Tai patyrė ir jis pats.
Didesnę tarnybos laiko dalį Kupiškio kareivinėse jam teko darbuotis štabe raštininku. Čia jis ir baigė privalomą karinę tarnybą 1940 metų vasarą. Netrukus Lietuvoje buvo paskelbta sovietinė tvarka. Iš pradžių jis dirbo besikuriančiose prekybos organizacijos, o vėliau, net 36 metus, teismo vykdytoju.
J. Vitkevičius sakė, kad jį stebina jaunuolių išsisukinėjimai nuo privalomos tarnybos savos Valstybės kariuomenėje, kol pagal Konstituciją sveikam asmeniui tai yra privaloma. Tarpukario Lietuvoje už vengimą atlikti privalomą karinę tarnybą grėsdavo keleri metai nelaisvės. Jam taip pat keista, kad nebėra reikiamos pagarbos savos šalies vadovams. Prezidento, kaip ir Dievo, vardo būdavo mokama be reikalo neminėti. Dabar net mažas vaikas gali reikšti savo nuomonę apie svarbiausio šalies asmens veiklą. “Galbūt toks viešumas ir gerai, taip išvengiama grupuočių, kurios itin pavojingos valstybės stabilumui„, – dalijosi mintimis šventės išvakarės aplankytas J. Vitkevičius.
J. Vitkevičius iki šiol stebisi savo tėvų ir senelio kartų žmonių ištvermingumu, pastangomis dorai gyventi. Jo tėvai augino 4 vaikus, o žemės teturėjo 3 hektarus. Išmaitinti, pralavinti vaikus padėjo tėvo amatas. Jis mokėjo išdirbti kailius, gyvulių odas.
89-uosius metus įpusėjęs kupiškėnas Jonas Vitkevičius džiaugiasi, kad Lietuvoje auga jaunoji karta, kuri irgi galės didžiuotis, kad jai irgi buvo lemta augti jau laisvoje Lietuvoje.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ