Baltas Palėvenės bažnyčios bokštas ir rausvų plytų domininkonų vienuolyno pastatas vėl tapo magišku traukos centru sakralinio meno mylėtojams. Birželio 4-5 dienomis čia vėl po vienerių metų susirinko Palėvenės ir apylinkių žmonės, dviračiais raižė gerokai ūgtelėję vaikai, balta skarele pasipuošusi ir lazdele pasiramsčiuodama senolė skubėjo į pirmuosius suolus (kad tik nieko svarbaus nepraleistų). Į griūvančio vienuolyno kiemą rinkosi garbūs svečiai, už vartų būriavosi vietos vyrai, mėgaudamiesi alaus putele ir šašlykų kvapu.
Vieni – iš įpratimo, kiti – trokšdami peno savo sielai atvyko į penktąją respublikinę sakralinio meno šventę “Sielos ilgesys„, kur nemokamai galėjo gėrėtis profesionalių teatro ir muzikos atlikėjų pasirodymais.
Meras Leonas Apšega prisiminė, kaip prieš keletą metų jį išgąsdino režisierės Nijolės Ratkienės sumanymas Palėvenėje rengti didelę šventę. “Jei norit apsijuokti, tai kvieskit žmones į apgriuvusį vienuolyną,„ – tąkart sakė jis, o dabar buvo galima tik pasidžiaugti, kad šis drąsus bandymas bendromis pastangomis virto dvasinga švente.
Iš pradžių negausiai susirinkusiuosius sveikino Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas, šventės globėjas, Seimo narys Viktoras Rinkevičius. Vyskupo generalvikaras Robertas Pukenis perskaitė negalėjusio dalyvauti šventėje ganytojo laišką. Savo kūrybą pristatę dvasininkai Joniškio dekanas Eduardas Semaška bei kunigas iš Kauno Vitas Kaknevičius teigė, jog kiekvienas apsilankymas Palėvenėje yra džiaugsmas jų širdžiai. Abi festivalio dienas į žiūrovų šurmulį įsiliejo muzikantas iš Belgijos Metju Brandaks.
Nors kasmet tikimasi, kad garsusis “Sielos ilgesys„ atkreips ministerijų ar verslo atstovų dėmesį ir pajudės 17-ojoI šimtmečio pastatų restauracija, vis dėlto ir šįkart žmonės vaikščiojo aplink dar labiau sukrypusius kluonus, būriais traukė į smėliu grįstą vienuolyno ratinę, kur, vos tilpdami ant medinių suolų, godžiai klausė kiekvieno aktoriaus žodžių. Vėliau spektaklius jie stebėjo saulės atokaitoje, smalsūs svečiai klaidžiojo vienuolyno koridoriais.
Šiemet šventės metu buvo galima įsigyti Kultūros ministerijos finansuotą leidinį (skirta 16 tūkst. litų) “Palėvenės link„, kuriame surinktos seniausios bažnyčios ir miestelio gyventojų, čia kunigavusių dvasininkų nuotraukos, taip pat įamžinti ir “Sielos ilgesio„ momentai.
Į festivalio vyksmą šiemet sėkmingai įsijungė Kupiškio etnografijos muziejus, pristatęs tautodailininkų tapybos darbų parodą “Maldai nepaliaujamai lydint…„. Rokiškėno Juozo Vaičionio, zarasiškio Alvydo Stausko, uteniškio Valdo Antano Gurskio, biržiečio Kęstučio Preidžiaus bei Žemaitijos krašto sūnaus Leonardo Tuleikio paveiksluose pavaizduotos bažnyčios.
Vartų arkoje, kur buvo eksponuojami tapybos darbai, festivalio dalyviai galėjo pasirašyti po prašymu Kultūros ministerijai skirti lėšų dominikonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio išsaugojimui.
Spektaklių maratoną pradėjo Rokiškio liaudies teatro pastatymas “Rožės pražydėjimas tamsoj„, kurį režisavo Jonas Buziliauskas.
Aktorius Ramūnas Abukevičius vylėsi susikalbėjęs su žiūrovais. Nors žmonės prapliupo juoktis dramatišku momentu, atlikėjas tai vertino kaip emocinę iškrovą. Pagal itin sudėtingą, dialogo su savimi stiliumi parašytą Albero Kamiu kūrinį “Krytis„ parengęs monodramą, R. Abukevičius tvirtino, jog jo personažas yra universalus – kiekvienas iš mūsų savyje gali rasti teisiančiojo ir teisiamojo bruožų.
Kaip ir anksčiau minėtieji teatralai, į Palėvenę pirmą kartą atvyko aktorė Virginija Kochanskytė su profesionaliu gitaristu Sauliumi Lipčiumi. Pastarasis teigė šį instrumentą įsimylėjęs prieš daugelį metų, kai vokiečio padovanota vertinga gitara tarsi įpareigojo tapti virtuozu. Prieš metus Tytuvėnų vienuolyno šventėje draugėn suėję šiedu muzikos ir žodžio meistrai programoje “Romansero bėgančiam laikui„ sakė papildantys vienas kitą. “Tai fantastiška vieta, – nepaliovė žavėtis aktorė V. Kochanskytė, linkėdama organizatoriams neišduoti nuostabios “Sielos ilgesio„ idėjos. – Čia tiek įvairių erdvių, kur galima medituoti, skaityti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Milošo, Jano Kaplinskio, Sigito Gedos ir kitų autorių kūrybą„.
Šeštadienio pavakarę žinomos folkroko grupės “Žalvarinis„ šėlsmui padėjo nusiteikti smagi kupiškėnų estradinio dainavimo grupė “Mundus„. Po jų klausytojus sužavėjo krikščioniškos roko grupės iš Vokietijos pasirodymas “Kodėl tu verki?„. Dženiferės ir Elijo atliekamos dainos kvietė susimąstyti. Skambėjo solidarumą, teisingumą ir taiką propaguojanti roko, folk ir pop stilių muzika.
Po gausaus naktinio lietaus sekmadienio programa prasidėjo šv. Mišiomis, skirtomis Tėvo dienai. Po aukštais Palėvenės bažnyčios skliautais aidėjo Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestro ir Vilniaus Arkikatedros bazilikos jaunimo choro atliekami kūriniai.
Tądien gausiau susirinkę žiūrovai smagiai juokėsi iš Biržų kultūros centro mėgėjų teatro spektaklio “Čigonėlė nemeluoja„, atidžiai klausėsi Palėvenę pamėgusio Vilniaus senjorų teatro aktoriaus ir režisieriaus Ferdinando Jakšio skaitomų ištraukų apie Antaną Strazdą bei jo parengto spektaklio “Didžiųjų žyvatas„. Su raiškiu poetiniu žodžiu į festivalį vėl sugrįžo brolis pranciškonas Bernardas Belickas.
Tradiciškai festivalio pabaigoje aidėjo orkestro ir choro atliekama klasikinė muzika.
“Man labai džiugu, kad šie pastatai atgyja, – kalbėjo iš Pasvalio atvykusi garbaus Palėvenės vargonininko Povilo Grakausko dukra Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė, menanti tris vienuolyno gyvavimo etapus: senosios puošnios klebonijos, kolūkio laikų ir dabartinės pūstynės, – čia, kur dabar sėdime, buvo jaunas sodas, kiek toliau – tvora ir gyvulių tvartai…„ Garbaus amžiaus moteris noriai dalijosi prisiminimais, su didele nostalgija atvažiuojanti į gimtinėje vykstantį festivalį.
Penktoji “Sielos ilgesio„ šventė baigėsi. Noriūnų seniūnas Audronijus Zulonas vylėsi, kad pamėgtas festivalis sėkmingai vyks ir kitais metais, kai Palėvenės miestelis minės 420 metų jubiliejų. Šmaikščiai renginį padėjęs vesti Naujamiesčio klebonas Algirdas Dauknys pacitavo brolio Bernardo žodžius: “Viskas pasibaigs. Liks tik nesuinteresuotos akimirkos ir bičiulystė„. Jam paantrinę valdžios atstovai, režisieriai bei dvasininkai teigė čia iš tiesų suradę širdies šilumą ir išsiskiriantys su ilgesiu bei pakylėta siela. Iki kito festivalio, kuris Palėvenės vienuolyno griuvėsius prikelia gyventi.
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ