Balandžio 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Jis skirtas saugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis, suteikti teisinį pagrindą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai bei kultūros paveldosaugos sistemos reformai. Šia tema pakalbinome Kultūros vertybių apsaugos departamento Panevėžio teritorinio padalinio vyriausiąjį valstybinį inspektorių Kazį Stančiką.
Teisės lydimieji aktai dar rengiami
Kaip sakė K. Stančikas, per 15-iolikos metų Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį buvo priimti 3 tokio pobūdžio įstatymai. Pakeitimų reikėjo, nes gyvenimas nestovi vietoje. “Daugelio neseniai priimto įstatymo nuostatų įtvirtinti neleidžia kiti įstatymai. Mums praktiškai per 100 poįstatyminių aktų reikia, kad įstatymas iš esmės pradėtų funkcionuoti. Daugelis mano, kad paminklosaugai pats geriausias ir efektyviausias buvo pirmasis įstatymas„, – teigė K. Stančikas. Iki įstatymo įsigaliojimo dienos Kultūros ministerija nespėjo parengti visų poįstatyminių aktų, paruošta tik keletas. Kiti dokumentai nenustoja galios (palikta vykdyti tas pačias funkcijas pagal senąjį įstatymą), kol bus parengti juos pakeisiantys norminiai aktai.
Anot pašnekovo, naujai įsigaliojęs įstatymas įnešė kai kurių pataisų, gal ir neblogų, tačiau kol kas surašytų tik popieriuje. Iki šiol neaišku, kaip valstybė vykdys savo įsipareigojimus.
Svarbu – paveldo pažinimas
Teigiama nuostata – objektų savininkams, naudotojams ar valdytojams turėtų būti numatytas kompensavimas už taikomus veiklos apribojimus, objektų užkonservavimo išlaidas bei tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Toks kompensavimo mechanizmas veikia ir pasiteisino daugelyje Europos šalių. Žmonės tvarkyti paveldo objektą nori ir tai jiems apsimoka.
Atsirado geros nuostatos paveldo pažinimo, jį įtraukiant į švietimo ir mokslo programas, sklaidai, atgaivinimui. “Paveldas turėtų rūpėti didžiajai daliai visuomenės. Džiugu, kad kultūros paveldo teorinis ir praktinis pažinimas bus integruotas į ikimokyklinio ugdymo, bendrojo vaikų ir jaunimo lavinimo, suaugusiųjų švietimo, aukštųjų mokyklų programas. Nenormalu, kai mokiniai, besimokantys istoriją, susipažįsta su vienu ar kitu veikėju, bet nežino, kad jis tos vietovės augintinis, nesuvokia, kad prie paminklo, išreiškiant pagarbą, reikia pasodinti gėlytę„, – kalbėjo K. Stančikas.
Visuomenės lėšomis šalyje tarpukario metu, savo tautos praeičiai, savo šaknims, istorijai pagerbti pastatytas ne vienas paminklas. Pvz., Kupiškio visuomenės ir šaulių paminklą kapinėse pastatė ne valdžia, o taip pagarbą išreiškė pati visuomenė. Šio meto valdžia šiuos dalykus subiurokratina. “Valdininkai dažnai teigia, jog mes padarytume, tačiau nėra pinigų. Visuomenę žadinti reikia. Nors žadintoją neretai laiko kvailiu, išsišokėliu, tačiau paveldas – tai mūsų visų reikalas„, -sakė pašnekovas.
Skatinami renginiai
Kupiškio rajone yra apie 400 paveldo objektų. Į šį skaičių įeina ir senosios kapinės, dalis kilnojamųjų kultūros vertybių. Archeologijos objektų turime daugiau kaip 20, panašiai tiek pat ir architektūros. Rūpestis ir dėmesys reikalingas viskam. Mūsų rajone esančių paveldo objektų padėtis panaši kaip visoje šalyje. Nei savivaldybė, nei valstybė nėra tokia turtinga, kad trupinėliais nuo kultūros stalo įstengtų iki galo jais pasirūpinti.
Pagal reikalavimus tvarkybos darbus objektuose gali atlikti tik licenzijuotos įstaigos ar asmenys. Poįstatyminiuose aktuose atsiras darbai ir ūkio būdu, kai asmenys, pvz., kokį nors svirną galės susitvarkyti patys. Turėtų būti mažiau formalumo ir daugiau dėmesio tiems žmoniėms, kurie rūpinsis paveldu. Didelis dėmesys bus skiriamas ir kultūriniam turizmui – iki šiol tai buvo Ūkio ministerijos prerogatyva.
“Anksčiau paveldo objektai buvo ginami nuo kultūros renginių, o dabar savivaldybės įpareigojamos, kad kuo daugiau jų vyktų šiuose objektuose„, – sakė K. Stančikas. Paveldas atgaivinamas, kad visuomenė suvoktų, koks svarbus yra jos turimas šis turtas tautinio tapatumo, socialinės ir ekonominės gerovės, visuomenės pilietiškumo ir kitais požiūriais. Nekilnojamasis kultūros paveldas integruojamas į visuomenės gyvenimą, pritaikant jį taip naudoti, kad geriausiai atsiskleistų paveldo vertingosios savybės ir būtų sudarytos galimybės jį pažinti, puoselėti. Vis dėl to, trūkstant poįstatyminių aktų, dar yra ir nesustyguotų dalykų.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ