Palėvenėlėje tebestūkso namas, prie kurio prieš septyniasdešimt metų įvyko jame įrengtos ūkininkų kooperatyvo pieninės atidarymas. Pasak šios vietovės senimo, dar iki tol ūkininkų pristatytas pienas buvo separuojamas ir sviestas mušamas Juliaus Jakimavičiaus, vieno iš pieno kooperatyvo steigimo iniciatorių, akmeniniame rūsyje. Naujoji įmonė Palėvenėlės bažnytkaimiui įkvėpė daug gyvasties, kuriai lemta alsuoti ir prisiminimuose.
Šį kartą neturime tikslo pateikti skaitytojui veikusio šiame krašte pieno kooperatyvo istorijos. Tai tik užuomina, kad vietos kraštotyrininkai gali pasidarbuoti techninio paveldo ir kooperacijos istorijos labui.
Pieninės pašonėje
Genovaitė Audickaitė-Gurklienė sakė, kad ji vienmetė su buvusios pieninės pastatu ir užaugusi per keliasdešimt metrų nuo jo, iš molio drėbtoje tėvų trobelėje. Jų kiemą su pienine jungė tėvo išmintas takas, vėliau daug metų juo pėdino ir ji. Tačiau ir iš vaikystės dienų atsimena, kokie garsūs čia būdavo rytmečiai, kai atidardėdavo ratai su pieno ar grietinėlės bidonais. Pieninėje dirbantys žmonės buvo gerbiami.
G. Gurklienė į šią pieninę dirbti atėjo pokaryje, 1951 metais, kai šis buvęs ūkininkų turtas priklausė valdžiai. Iš pradžių ji buvo priimta darbininke, o pasimokiusi kursuose dirbo laborante, tačiau ilgiausiai sviesto mušėja. Moters pasakojimu, tuo metu iš kolūkių fermų pieno būdavo mažai, daugiau jo prinešdavo gyventojai. Arkliai iš kaimiečių jau buvo atimti, todėl daugelis pieno bidonėliams nešti turėjo specialiai padarytus naščius. Kadangi šioje pieninėje buvo garo sukamas sviesto muštuvis, tai grietinėlės jo gamybai atveždavo ir iš tolimesnių pieno separavimo punktų.
Eksponatas muziejui
G. Gurklienė vardijo žmones, su kuriais jai teko kartu dirbti. Tai Bronė Žąsinienė, Paulina Vareikienė, Ksavera Gusevičiūtė, mašinistai Petras Šeinauskas, Lionginas Stanionis, Povilas Zulonas, meistrai Pilkauskas, Henrikas Brazinskas, Juozas Čereškevičius. Sviesto mušėja prisiminė, kad šios produkcijos jos darbo pradžioje būdavo kasdien pagaminama po 20 dėžių, kuriose tilpdavo po 25 kilogramus sviesto.
Ne tik muštuvį prižiūrintis darbininkas, bet ir meistras stebėdavo, kada sviestas jau sumuštas. Nutekinus pasukas, sviestas būdavo grumdomas volais ir plaunamas vandeniu. Meistras pasakydavo, kada jis tinkamas fasuoti. Medinėmis mentelėmis darbininkės kraudavo produkciją į dėžutes, pamušdamos ąžuoline keturkampe kūle. Moteris paaiškina, kad ta mušiklė prieš darbą būdavo pabrinkinama šiltame ir šaltame vandenyje. G. Gurklienė parodė jos išsaugotą krašto techniniam paveldui svarbų eksponatą, kurį naudoja kopūstams mušti. Likviduojant Palėvenėlės pieninę, tą įnagį jį pasiėmė todėl, kad jis buvo jos tėvo padarytas.
Dėžučių meistras
Dabar jau kalbame apie Genovaitės tėvą Povilą Audicką. Jis buvo gimęs 1904 metais, o išėjo amžinatvėn prieš trylika metų. Jo, miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose žinomo auksarankio, paramos prireikė ir įrengiant pieninę, ir per visą tą laiką, kol ji veikė. Nuolatinis jo darbas buvo kalti dėžes sviestui fasuoti, daryti menteles, tvarkyti kitą įmonės inventorių. P. Audickas nuo jaunystės mėgo medžio darbus, priskaptuodavo šeimai ir kaimynams šaukštų, samčių, ir pats visą gyvenimą valgė tik su mediniu šaukštu.
G. Gurklienė parodė ir pačius paskutinius tėvo drožinius, labai dailiai padarytus stalo įrankius, kuriuos padovanojo anūkei Palmutei jos vestuvių proga. Genovaitė sakė, kad jos tėvas šeimą išmaitindavo dailidžiavimo darbais. Už juos imdavo ne tik pinigais, bet ir šienu karvei, bulvėmis, grūdais.
Mokėsi iš uošvio
Vincentas Gurklys sakė, kad jis, kol nedirbo Kupiškio kelių valdyboje, eidavo statybininku pas žmones privačiai ir neprastai išmanė tą darbą. Tačiau prisipažino, jog iš uošvio P. Audicko turėjo ko pasimokyti, ypač suleisti statinaites. O dabartiniai Palėvenėlės gyventojai džiaugiasi, kad jų bendruomenėje yra žmogus, kuris moka ir naują krosnį sumūryti, ir seną suremontuoti, duris ar langus padaryti. V. Gurklys aprodė ir sau pasidarytus naujus ratus. “Laikau arklį, tai reikia ir inventoriaus”, – patenkintas, kad iki pavasario darbų suspėjo juos pabaigti, sakė Vaclovas. Smagu jam, kad ir anūkas Mindaugas Vičas Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje įsigijo statybininko profesiją.
Sūrio mėgėjai
Ilgametė pieninės darbuotoja G. Gurklienė sakė, jog iš visų pieno produktų jų šeima labiausiai mėgsta varškės sūrį, tad jiems gaminti ir panaudojamas vienos, tačiau labai pieningos karvutės pienas. Per savaitę šeimininkė suslegia tris keturis didelius sūrius. Jeigu jų neprireikia patiems ar svečiams pavaišinti, tuoj pat atsiranda pirkėjų. Moteriai smagu girdėti, kad jos sūriai gero skonio.
Kaip bet kuriam kitam meistrui nutinka, taip ir Vaclovas nepritaiko laiko sūrio slėgtuvams padaryti, tad Genovaitė tam naudoja Kovo 8-osios proga vyro paties darbo padovanotas virtuvines lenteles.
Pašnekovė prisiminė, jog Palėvenėlės pieninėje vienu metu iš lieso pieno buvo gaminama ir varškė. Tačiau ne maistui, o pramonei. Čia ant tinklelių išdžiovinta ji būdavo sudedama į popierinius maišus ir vežama kitur apdirbti. Sakydavę, kad toks kazeinas tinka sagoms gaminti.
Vijo botagus ir pančius
Iš Stasės Diponaitės-Čereškevičienės, taip pat vietinės gyventojos, sužinau, kad ūkininkams vaikai nuo mažumės buvo svarbūs pagalbininkai. Antai ir jai, išgenant karves, būdavo įduodama linų pluoštelis ar pakulų kuokštas, kad gyvuliams sugulus virves vytų ir neužsnūstų. Tokio darbelio jai teko išmokyti ir savo jaunesniuosius broliukus.
Stasė pasakojo, kad Pagojės kaime ūkininkavę jos tėvai augindavo nemažai linų, prie jų apdirbimo ir šeimos moterims tekdavo daug pasidarbuoti. Minant linus, išdžiovintus Miliūnų kaime, Dovydo jaujoje, tekdavo jai arklį raginti. Pamena Stasė, kaip jos mama ir močiutė gėrėdavosi dailių linų pluoštu, abi buvo stropios verpėjos, o mama ir rinktiniais raštais mokėjo austi.
Diponų šeimoje tarp šešių vaikų dukterys buvo vyriausios, tai jos mokytos ir vyriškų darbų. Stasės sesuo Aleksandra tapo nuolatinė tėvo pagalbininkė, nes mokėjo arti, javus kirsti. Tik labai nepatikdavo, kai prie sunkaus darbo tekdavo stoti po atlaidų, o vaikai labai nenorėdavo gyvulių ganyti sekmadieniais. Juzė Diponienė dukteriai Stasei yra pasakojusi, kad pagimdė ją, prieš tai visą pusdienį griebusi rugius.
S. Čereškevičienė sakė, kad augant išmokti darbai, išsiugdyta kantrybė gyvenime labai pravertė. Vienu laikmečiu žmonės buvo pasinešę įvairiomis progomis ruošti dideles vaišes, per darbymečius netrūkdavo talkininkų kolūkyje. Tad šeimininkauti mėgstančioms moterims, tarp jų ir Stasei Čereškevičienei, tekdavo nemažai prie puodų pasidarbuoti.
Meistrą vargindavo tikrintojai
Juozas Čereškevičius – vienas iš Palėvenėlės pieninės gamybos meistrų, kuriam teko čia dirbti ilgiausiai ir matyti, kaip užrakinamos likviduotos šios įmonėlės durys.
Jis, vaikinas iš Šakių, baigęs Belvederio pienininkystės mokyklą 1956 metais, gavo paskyrimą dirbti Puožo pieninėje, tačiau netrukus buvo perkeltas į meistro pareigas Palėvenėlės ceche. Jis pamena, kad šioje įmonėje apie 1960-uosius metus kasdien buvo gaminama po 300-400 kilogramų sviesto, o vėlesniais metais – ir po 600 kilogramų. Juozas pabrėžia, kad Palėvenėlės krašto ūkininkų kooperatyvo pieninės, statytos 1933-1935 metais, įrengimai veikė gerai. Sviestas iš šio cecho buvo vežamas į Panevėžio pieninės šaldytuvus. Ekspertai nustatydavo produkcijos kokybę. Sviestas iš Palėvenėlės būdavo geras ir tinkamas tiekti į Maskvą bei Leningradą. Eksportuodavo jo ir į Demokratinę Vokietiją. Produkcijos tinkamumą nustatydavo atvykę šios šalies specialistai. Už gerą sviestą meistras J. Čereškevičius yra gavęs net vokiečių paskirtąją premiją.
Pasak Juozo, pieninės meistro pareigos buvo atsakingos ir dėl nuolatinių tikrintojų – varginančios. Juolab kad svečiams vis reikdavo ką nors įdėti.
Cechą uždarius, J. Čereškevičius iki pensijos dirbo pieno priėmimo punkto vedėju, tas pareigas jis perdavė Vitalijai Pivorienei.
Jo nuomone, iš tarpukario Lietuvos ūkininkų ir dabartiniams reikia mokytis pasitikėjimo kooperatyvais. Palėvenėlės „Pieno centras“, jo žiniomis, turėjo apie 300 narių, pagal nuveiktus darbus galima spręsti, jog valdyboje dirbo ryžtingi žmonės.
Palėvenėlės pieninėje ilgiausiai meistru dirbęs Juozas Čereškevičius.
Stasė Čereškevičienė, daug žinanti apie savo krašto darbščius ir mokančius linksmintis žmones, su anūkėlė Laura prieš keletą metų.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ