Audimo paslapčių migonietė Vlada Petrulienė išmoko didelio noro ir užsispyrimo dėka. Jos mama Uršulė Narbutienė nebuvo audėja. Pirmuosius audimo įgūdžius V. Petrulienė įgijo Anykščių rajone.
Migonių pradinėje mokykloje baigusi 4 skyrius, Vlada norėjo mokytis Kupiškio ūkio mokykloje, tačiau dėl prastos šeimos finansinės padėties to padaryti negalėjo. Šeimoje augo trise: dvi seserys ir brolis. „Mokslams nebuvo pinigų – likau namuose. Eidavom dirbti padieniais. Tėvelis dideliam mano džiaugsmui padirbo stakles. Jose išausta daug užuolaidų, rankšluosčių, drobinių užvalkalų patalynei, audinių drabužiams“, – pasakojo V. Petrulienė. Jų šeima nešiodavo pačių austos medžiagos drabužius: sukneles, palaidines. Vyrams siūdavo baltus apatinius. Viršutinius drabužius Vlados mama dažydavo iš žydų įsigytais dažais. Vilnų spalvą keisdavo medžių žievės. Juodalksnis suteikdavo rudą, ąžuolas – pilką spalvą. Nei U. Narbutienė, nei jos dukros nesiūdavo – paprašydavo ateinančių siuvėjų.
Žinomas V. Petrulienei ir ilgas bei sudėtingas lino kelias – drobės jos staklėse gimdavo iš pačių išaugintų linų. „Viską darydavom rankomis: sėdavom, nuimdavom, kuldavom, klodavom, sumindavom, braukdavom, šukuodavom. Per žiemą su seserimi ir mama verpdavom, o pavasarį ausdavau“, – pasakojo 81-erių metų sulaukusi audėja. Tam sunaudodavo įvairios kokybės linus: ir pakulinius, ir pašukinius.
V. Petrulienės atmintyje dažnai iškyla jaunystės vaizdinys – šviečiant žibalinei lempai troboje dūzgia trys rateliai. Tėvas iš prastų linų veja pančius. Būdama 15-16 metų migonietė įsižiebdavo nedidukę (taupumo sumetimais) žibalinę lempą ir imdavo siuvinėti takelius, pagalvėles. Pirmieji jos austi darbai – autai vyriškiems batams. Per 20 metų sulaukusi mergina pradėjo austi ir raštuotus audinius. Ko gero, sudėtingiausi jos darbai – drobėje staklėmis išrašytos dainos, pvz,. „Aš verkiau parimus“. „Tam reikia laiko, kantrybės, meilės, noro ir atsidavimo. Audžiau ir būdama nėščia – mama vis bardavosi, jog gims nesveikas vaikas“, – teigė Vlada, papasakojusi, jog audimo nepamiršo ir ištekėjusi.
Pradėjus dirbti kolūkyje (Vlada triūsė laukuose, vėliau šėrė veršiukus), laiko jos pomėgiui nelikdavo. Staklės ilsėdavosi, ir tik kai kada sekmadienį pribėgusi jas pažadindavo iš sustingimo. „Audinių raštai sukurti mano pačios, iš niekur pavyzdžių neėmiau. Ir pavydumo turėjau – viena moteriškė prašė paskolinti audeklą, kad pagal jį galėtų austi. Nedaviau. Pamaniau – tegu pati galvoja“, – pasakojo migonietė.
Nors jau senai nutilo staklių daina, Petrulių namus puošia Vlados išaustos užuolaidos, užklotai, ant sienos kabo drobinis rankšluostis. Jos audinių galima rasti ne tik pas migoniečius, bet ir Amerikoje, Australijoje. Tik, deja, staklių, prie kurių audėja praleido daug dienų, jau nebeišvysime – vyras jas sunaikino kaip nebereikalingas.
Ir dabar senolė negali be darbo: neria originalias pagalvėles, takelius, daro verbas, sausų gėlių puokšteles. Jos šilti darbai papuošia kaimynų, artimųjų namus. Migonių koplytėlėje kabo jos pinti vainikai. „Myliu gėles, prisiauginu jų visokiausių. Turiu darbo jas prižiūrėdama, džiovindama“, – sakė V. Petrulienė. Nuo pavasario iki rudens šalnų Vlados ir Antano Petrulių sodyba paskęsta gėlėse. Jų išdėstymą darželiuose migonietė komponuoja ir prižiūri pati. Neretai ją pamatysi ir žoliapjove pjaunančią pievutę. Kruopščiai prižiūrimos sodybos nuotrauka įdėta ir į Felikso Marcinkaus knygą „Gražiausios Lietuvos sodybos ir sodai“.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ