Lietuva – krepšinio šalis. Daugeliui žmonių šis sportas yra net ne antroji, o pirmoji religija, mūsų tapatybės ir pasididžiavimo ženklas. Natūralu, jog vos ne kiekviename tikro lietuvio kieme galima išvysti tegu ir nedidukę krepšinio žaidimo aikštelę.
Vilniaus gatvės 79 numeriu pažymėto namo gyventojai pasidalino į dvi stovyklas. Vienoje pusėje krepšinio religiją išpažįstantys jaunimo atstovai, jų tėvai bei kiti asmenys, sportą vertinantys kaip bendravimo priemonę ir sielos poreikį. Kitoje barikadų pusėje – ne visada maloniai savo nepasitenkinimą kieme žaidžiančiais vaikais reiškiantys garbaus amžiaus žmonės ir jų advokatai.
Krepšinio stovas šio namo kieme iškilo jau praeitais metais. Kamuolio bumbsėjimu, vaikų keliamu triukšmu besiskundžiantys kaimynai nukabino ir numetė krepšinio lanką. Šių metų balandžio 6 d. į rajono Savivaldybės administracijos direktorių Žilviną Aukštikalnį su projektu bei prašymu sutvarkyti krepšinio lentą kreipėsi vieno iš šios sporto šakos mėgėjų mama, socialinė pedagogė Audronė Matuzevičienė. Aptarus sąlygas (žaidimo laikas 8-22 val., vaikaitinkamai elgsis, jei padarys materialinių nuostolių, juos atlygins žaidėjų tėvai) bei gavus leidimą, tą pačią dieną kiemo vaikų ir tėvų iniciatyva buvo prisukta lenta, sutvarkyta kiemo aplinka. Kasdien į aikštelę susirinkdavo apie 30 vaikų: nuo antroko iki abituriento. Progos pamėtyti į krepšį su savo atžalomis nepraleisdavo ir tėvai.
Pagyvenę žmonės dažnai paburbėdavo, jog dėl sklindančio triukšmo jie nebeturi ramybės. Kliūdavo ir vaikų interesus ginančiai socialinei pedagogei. “Susirink tuos benkartus, nes krepšys bus nupjautas„,- vieną kartą pareiškė kaimyninės laiptinės gyventojas.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ