Dažnai kalbame apie intelektualiąją produkciją, apie autorines teises, apie žmones, dirbančius protinį darbą, svarstome, kas ir kiek kainuoja. Turbūt labiau už bet kokius ekspertus paanalizuoti žmonių sąmonėje kirbančias mintis šiuo atžvilgiu gali bibliotekininkės, dirbusios ir tais laikais, kai nebuvo kompiuterių, vaizdo bei garso aparatūros ir kitų panašių daiktų, kurių pagalba vagiama, pirataujama ir nejaučiama sąžinės graužimo. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kokią nuosavybę, tačiau teorija dažnai atsilieka nuo praktikos.
Prieš gerą dešimtmetį, kai šiuolaikinės informacinės technologijos mūsų rajone buvo retenybė,intelektualiąja produkcija vadinome knygas, laikraščius, žurnalus ir pan.
Paveldėtas įprotis
Kone penkiasdešimt metų daugelis manė, kad paimta iš bibliotekos knyga nieko nekainuoja, ji tiesiog bevertis daiktas ir negrąžinti jos – normalu. Kai kurių žmonių lentynos pildėsi vogtomis (vadinkim daiktus tikraisiais vardais) knygomis, ir net artimiausi draugai nedrįsdavo jam priminti, kad skolintą daiktą reikia grąžinti.
——-
Autorius: Nijolė STULGIENĖ