Kupiškėnai, kaip ir visi lietuviai, nelinkę kištis į svetimus reikalus, kovoti už save, o “teisybės ieškotojai„ tiesiog pasmerkiami. Su pastaraisiais stengiasi nebendrauti kaimynai, o susirasti darbą jie neturi jokių šansų. Neduok Dieve, prisiimti darbuotoją, kuris be savo specialybės dar turi ir teisinių žinių.
Neseniai Kupiškyje buvo sulaikytas prekeivis narkotikais. Įvykis, kokių būna kiekvieną dieną visoje Lietuvoje.
Po straipsnio “Kupiškėnų mintyse„ paskambinusi skaitytoja piktinosi, jog dažnai rašome apie narkomanus, kvaišalų vartojimą, skatiname žmones nelikti abejingais, o apie pačių pareigūnų elgesį nutylime.
Skubu paaiškinti, kad ne žurnalistai nutyli, o patys nukentėjusieji. Ačiū žmogui, išdrįsusiam paskambinti į redakciją ir papasakoti apie pareigūnų elgesį bei iškėlusiam kai kuriuos klausimus.
Į juos ir atsakėme. Dabar skambinusioji moteris piktinasi, jog parašyta per švelniai, esą pareigūnai elgėsi kur kas žiauriau. Tačiau juk negali žurnalistas surašyti, kas jam šauna į galvą, juo labiau, kad miestelėnai tarsi vandens į burną prisisėmę tyli.
Tyli, kaip ir tylėjo apie įvykį, kai įžymių kupiškėnų sūneliai sumušė kur kas silpnesnį vaikinuką ir pririšę prie prabangaus tėvų automobilio tampė tarsi šunį. Patys tėveliai net nesiteikė atsiprašyti už savo atžalas.
Kokioj visuomenėj gyvename, ponai? Kiek dar leisime savo mieste bujoti įžūlumui ir agresijai?
Šiuo atveju Kupiškio merginas užstojo žurnalistai ir kitąkart pareigūnai, tarp kurių ir tolerantiškąja vadinta buvusi Kupiškio prokurorė Nidija Grunskienė, pirmiausia pagalvos apie tai, kad sulaikius nepilnametį reikėtų pranešti tėvams, o ne tampyti jį visą dieną.
Kyla klausimas, kam nepilnametis svarbesnis – patiems tėvams ar visiškai svetimiems žmonėms, žurnalistams?
Bekalbant su taip ir neprisistačiusia moterimi, išgirdau vieną jos frazę: “Jeigu mano vaikui šitaip, tikrai netylėčiau…„.
Šių merginų tėvai jokio pažeidimo neįžvelgia ir nori viską pamiršti. Iš tikrųjų požiūris vertas lietuviško bailumo. Merginos atsidūrė baisioje situacijoje, tai gali būti trauma visam gyvenimui, joms gali prireikti ir psichologo pagalbos, tačiau apie tai užsimena žurnalistai, bet ne tėvai. Tai kas, kad viena iš merginų pilnametė, bet ji moksleivė, dar neturinti jokios patirties bendrauti su teisėsauga. Ir apskritai, nuo kada draudžiama aplankyti klasės draugą ir ar būtina kiekvienam bendraamžiui žinoti savo pažįstamų paslaptis?
Dabar pareigūnai panevėžiečiai šaiposi, kad apskritai neaišku, ką ten tos merginos veikė (“Lietuvos žinios„ 2004 m. vasario 23 d.).
Tai įdomu, ką ten veikė grupė kaukėtų pareigūnų, grasinančių nušauti šunį ir gąsdinančių merginas, jei to taip ir nesugebėjo išsiaiškinti?
Dar vienas kupiškėnas paskambinęs pasakė intriguojančią pastabą, jog Mantas K. buvo sulaikytas apie jį pranešus pačiam “didmenininkui„, aprūpinančiam kvaišalais prekeivius. Anot skambinusiojo, garbaus amžiaus vyras pranešinėja teisėsaugininkams apie neperspektyvius prekeivius, kad į jį patį niekas neatkreiptų dėmesio.
Galima žmogų apkaltinti neaiškiomis fantazijomis ir tuo, kad perdaug žiūri filmų apie narkomafiją, bet tai, kad senieji prekeiviai “tebedirba„ ir, anot redakcijos šaltinių, net darbo vietoje platina narkotikus, verčia susimąstyti. Tuo labiau, kad Mantas šiame nusikalstamame versle pradėjo dalyvauti tik savaitė.
– Matyt, buvo ne itin perspektyvus, baigė su mumis pokalbį paskambinęs vyras.
Beje, žmogus tikino, jog ne kartą skambinęs policijos anoniminiu telefonu ir pranešęs kur kas garsesnes pavardes prekeivių narkotikais nei Manto, tačiau nuo to niekas nepasikeitė.
Ir apskritai, nei pas narkomanų, nei pardavinėjančiųjų kvaišalus nėra ir nėra ko ieškoti bei kabinėtis. Netikite? Paklauskite bet kurio atsakingo asmens, kuriančio prevencines programas ir pasidarys aišku, kad jų veikla tokia efektyvi, jog tokiame ramiame miestelyje kaip Kupiškis niekas net nebando jokių kvaišalų. Be to, rimtai klauso medikų bei dalyvauja prieš žalingus įpročius nukreiptuose renginiuose.
Va, taip. Tiesiog svajonių miestas.
Ir niekada joks kaimynas neišdrįs pranešti policijai apie įtartinus asmenis jo laiptinėje, niekas niekada nepapasakos apie savo darbdavio nusikalstamą veiklą, nes šiandien tiesiog nėra kam pasiskųsti.
Dar vienas pašnekesys su paskambinusiu skaitytoju baigėsi tuo, jog “prie ruso„ galėjai pirmajam sekretoriui apskųsti jo pavaldinį ir anas dažnai netekdavo darbo. Dabartinėje valstybėje, kur mes vaidiname demokratiją, anot pašnekovo, iš tikrųjų jokios demokratijos nėra, nes paprastas žmogus apskritai neturi jokių teisių.
Apie korumpuotus pareigūnus, aukščiausią valdžią turinčius asmenis, teisėjus kasdien galim pasiskaityti laikraščiuose ir tai nieko nebestebina, tik skatina gūžtis savo kampe ir tylėti.
Kitaip apskritai prarasi teisę į asmeninį gyvenimą, o provincijos žmogus neturi tokios “storos odos„, kaip didmiesčio politikas, dažnai pats paleidžiantis “antis„ apie savo gyvenimą, taip siekdamas populiarumo.
——-
Autorius: Nijolė Stulgienė