Kartą nugirdau kaip tėvelis drausmino mažytį gal kokių dvejų metų berniuką. Jis bėgo laiptais, kojytė kryptelėjo ir pargriuvo. Vaikutis pravirko. Jo veidukas įraudo, akutės susiaurėjo vos bepalikdamos ašaroms tarpelį išriedėti, laiptinėje nuaidėjo šaižus klyksmas. Tekinom atskubėjo tėvelis… Jis skubiai savo tvirtas raumeningas kojas dėliodamas bėgo laiptais žemyn. Nuo mažų dienų buvo pratęs už save kovoti, įstatyti, kam reikia ir nelabai, mėlynę, būti tikru vyru, nesriūbčioti dėl menkos žaizdelės kaip “boba„. Ne užuojauta gimdytojui tuomet atsispindėjo veide. Jo akys lyg buliaus pasruvo krauju, šnervės išsipūtė, tarsi pamačius artėjantį priešininką. Brangus tėvelis pačiupo už rankos atžalą ir kaip plunksnelę užsimetė ant pečių. “Tai kur vėpsai laiptais lipdamas? Nebliauk čia. Nieko baisaus nenutiko – būk vyras!„ Berniukas, vis dar sriūbčiodamas, nubraukė ranka riedančias ašarėles… Taškas padėtas. Tad ko dabar stebėtis, kad daugeliui įvairių nusikaltėlių grupuočių priklauso, nusigeria vyrai, kad neretai su jais negalima susikalbėti.
Tai atėjo nuo senų laikų, kuomet medžiotojas į olą savo moteriai partempdavo grobį. Dabar pasikeitė “tik„ tiek, kad šią funkciją dažniausiai atlieka silpnosios lyties atstovės, nors jų gyvenimo palydovai apsikabinę butelį tebesijaučia ereliais visagaliais, retu ar net vieninteliu tokiu brangiu produktu žemėje. Pasakoms vietos lyg ir nebėra, na, bet sena patvirtinta tiesa išlieka – jos baigiasi vestuvėmis…
——-
Autorius: Rita Morkvėnaitė