Jau ta nepamainoma transporto priemonė – arkliukas. Šiandieninis kaimietis džiaugiasi savo keletą hektarų su keturkoju apdirbti ir nė pažiūrėti nenori į degalus ryjantį riaumojantį traktorių.
Mūsų aplankyta pensininkų šeima sakė traktorininką samdanti nebent žolei nupjauti, jei arklinę šienapjovę turėtų ir šios paslaugos atsisakytų.
Ką jau bekalbėti apie kitus patogumus. Rudenį arkliuku kinkytas vežimaitis rieda prikrautas obuolių į supirktuvę ar sulčių išsispausti. Tokį reikalingą šeimai gyvulį ir prižiūrėti reikia tinkamai: jam geresnis kuokštas šieno, pasėjama avižų, užauginama burokų. Taip ir sukasi gamyba ūkelyje. Be jokio pelno, bet ir į parduotuvę vaikštinėti retai tereikia. Anot šeimininkės, arkliukas išlaiko dvi karves ir keturis užaugina keturis bekonus. Pastarųjų pakanka ir vaikams. Per savaitę suslėgtus sūrius, išsuktą sviestą išsiveža vaikai į didmiesčius. Maistas, visi žinome, ne maža parama.
Tarsi odė arkliui šiandien kaimiečių pasakojimai, bet įrodęs savo pranašumą prieš traktorių smulkiame ūkelyje keturkojis, ko gero, pakeistų ir kai kuriuos automobilius, ypač senus. Nei tepalų keisti, nei remontuoti, nei kažkokias technikines apžiūras pereidinėti.
Įsimetei glėbelį šieno – ir tolimesnėn kelionėn gali judėti.
Stebint racionalius kaimo žmones, nejučiomis kyla mintis – kodėl gi ne itin daug valdiškais (greičiau asmeniniais) reikalais važinėjančius už mokesčių mokėtojų pinigus valdininkus nesusodinus ant arklių? Grynas oras, sportas padeda gyventi ilgus metus, o užsisėdėjus kabinete vien nuo kavos gėrimo ima galva suktis.
Bet ko gero čia kalčiausias automobilis ir gryno oro stoka. Va, sugalvotų kuris valdininkas darbo metu į kolektyvinį sodą nuvažiuoti, išeitų į Savivaldybės kiemą, sėstų į arkliu kinkomą vežimaitį ir – pirmyn. O jau mokesčių mokėtojai tikrai nesupyktų, kad kokį gražesnį važelį atitinkamų tarnybų pareigūnai įsigytų.
Ypač jo reikėtų vienam aukštam pareigūnui, kuris vis neapskaičiuoja bokalų kiekio, tinkančio jo organizmui ir vairuoti nebegali, tad per miestą traukia pėsčiomis, rankomis pasiramsčiuodamas. Gerai, jei aplink koks medis ar namas pasitaiko, o jei sugalvoja link Zuntės patraukti, tai tenka ir žemės motinėlės griebtis.
Tokiu atveju nepamainomas būtų vežimaitis, kurį tikrasis šeimos narys – arklys – tikrai parvežtų ir nevadeliojamas.
Kupiškėnai legendas pasakoja, kaip viena aukšto rango pareigūnė grįžta per Kupiškį anytą aplankiusi. Taip sunku moteriai užlipti į kalniuką, tai vis gyvatvorės griebiasi, į tvoras remiasi, o ten, kur jų nėra…
Geriau nepasakoti, nes moteris ne visada anytos lankyti eina su džinsais, dažnai ir dalykinį kostiumėlį vilki, kurio sijonas iki kelių. Gatvelės pensininkai bevieliu telegrafu praneša draugams įdomią žinią ir pareina garsioji kupiškėnė, visų apgailėta ir apkalbėta. O va arkliukas ir ją išgelbėtų, prie laiptinės garsiai sužvengęs vyrui gerą žinią praneštų – žmona grįžo jo mamytę aplankiusi. Taigi…
Neseniai iš neoficialių šaltinių sužinojome, kad nuo mūsų rajono pareigūnų paspruko du galingais varikliais nauji automobiliai. Vienas įžūliai prašvilpė ir nestojo stabdomas, kitas netoliese apsisuko ir movė atgal. Sėdę į savo automobilius, pareigūnai ėmė vytis, tačiau anie beviltiškai tolo…
Šiandien pareigūnai spėja, kad tai būta nusikaltėlių automobilių, nes visai nepanašu, kad prie vairo sėdėjo bent kiek apsvaigę žmonės. Greitį bėgliai galėjo išspausti gerokai virš dviejų šimtų kilometrų per valandą, kai savo 14-15 metų “senukais„ mūsų Kelių policijos vyrai tegali važiuoti daugiausiai 180 km per valandą. Ir kokia kaina?
Atlaikys, neatlaikys….
Kiekvienais metais Policijos komisariato automobiliai ryja pinigus remontui, nes jauniausias iš šiandien turimų gaudyti nusikaltėlius keliuose yra 1989 metų gamybos. Primename, kad nusikaltėliai tai senai žino ir rajone laisvai jaučiasi.
Ir jeigu šiandien kam labiausiai reikia automobilių, tai tik Policijos komisariatui, nes net pats komisaras (kaip jis ir pavijo nusikaltėlius/? važinėja jau “dešimtmetį atšventusia„ mašinyte.
O jeigu taip susodinus visus nieko gero taip ir nenuveikiančius valdininkus ant arklių, kurių pašaru turėtų pasirūpinti patys, gal tada ir nusikaltėliams gaudyti automobilių atsirastų?
Tiesiog baisus klausimas, ponai valdininkai, bet toks jau tas gyvenimas, mūsų, mokesčių mokėtojų akimis žiūrint. Mes, mokesčių mokėtojai, norime būti saugūs, o ne žiūrėti, kaip jūs mėtote mūsų pinigus, atskaičiuojamus per prievartą.
——-
Autorius: Nijolė STULGIENĖ