Vieną dieną pavasarį Dyrų vienkiemyje pasigirdo avių bliovimas, vyrų burnojimasis bei šunų lojimas. Naujasis šeimininkas kalė gardus ir vasarai rengėsi čia apgyvendinti savo avis. Abi pusės konflikto pradžią apibūdina skirtingai. Viena sako telaukusi teismo sprendimo ir tikina, kad kartu su pastatais naujasis savininkas manė nupirkęs ir kitus būtiniausius daiktus bei bandė juos išsivežti, kita piktinasi atseit išvaržytieji ėmę ardyti trobesius. Bet kokiu atveju, simpatijomis vieni kitiems neliepsnojo. Pirmosios su šiais namais, tiesa, atsisveikino bitelės, matyt, pajutę, kad jas mylėjusiai senajai J.E.Dyrienei nebeliko vietos šiuose namuose, vadinasi, ir joms.
E.Izmailovas, kivirčijęsis su jaunaisiais, visai nepyko ant senosios namų šeimininkės. Kiek norinti, tiek tegul gyvenanti. Senutė džiaugėsi bent tuo, kad kiekvieną rytą pabunda savo lovoje, apeina kažkada puoselėtą sodybą ir iš vienkiemio nesikėlė į išsinuomotus dukters namus Gyvakaruose. Čia augo ir jos prižiūrimos daržovės. Sako, kad jos paslaptingai dingdavo, bet žinant, kad po vienkiemį po varžytynių šlaistydavosi visokio plauko girtuoklėlių ir šiaip asocialių asmenų, negali kaltinti naująjį savininką.
Tačiau vieną dieną dukters nuomuojamoje sodyboje vedina dviračiu pasirodė senoji Dyrienė. Ji plūdo kraujais ir vargiai galėjo paaiškinti, kas nutiko.
——-
Autorius: Nijolė Stulgienė