Prisiminti negalima pamiršti

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ BŪRIŲ VIENYTOJAS – ANTANAS SLUČKA-ŠARŪNAS

Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Sėdi šeši: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Bronius Keblys-Ūsas, Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, Albertas Nakutis-Viesulas. Stovi šeši: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, (?), Balys Žukauskas-Žaibas, (?), Antanas Starkus-Montė. 1949 m. nuotr.
Nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo

Sukanka 68 metai, kai netoli Andrioniškio, dabartiniame Anykščių rajone, žuvo pirmasis Algimanto partizanų apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Nors tai trumpiausiai veikusi Aukštaitijos laisvės kovotojų apygarda, bet partizanai savo gyvenimą skyrė Tėvynei, o sielą Dievui. Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas ant uniforminio švarko rankovės nešiojo išsiuvinėtą antsiuvą „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“, Jogailaičių kryžių ir žodį „Viktorija“. Toks daugiareikšmis šūkis buvo ir A. Slučkos-Šarūno, ir jo bendražygių, Algimanto apygardos partizanų, gyvenimo credo.

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Sukaktys

Algimanto apygardos partizanai. Priekyje ant žemės du: Juozas Leškys-Napalys, Algis, Poetas (atvykęs iš Kęstučio apyg.); Balys Žukauskas-Princas. Stovi septyni: Antanas Starkus-Montė; Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Neringas (atvykęs iš Kęstučio apyg.); Aloyzas Žilys-Žirnis, Aleksas Matelis-Audenis; Antanas Slučka-Šarūnas; Joana Railaitė-Vincukas, Pūga, Neringa; Julius Burneika-Tardytojas.

Šiemet balandžio 19 dieną sukako 100 metų, kai Troškūnų miestelyje, Anykščių rajone, gimė Algimanto partizanų apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Jo gyvenimo styga nutrūko prieš 68-erius metus pačiame brandume, sumaniai įrengtoje vadavietėje Butkiškio kaime, netoli Andrioniškio. Jis žuvo būdamas trisdešimt dvejų – 1949 metų spalio 28 dieną.

A. Slučka-Šarūnas sukūrė pirmąjį lietuvių partizanų junginį – Šarūno rinktinę. Pats pasivadino Šarūnu. Nelengvas kario kelias, kupinas pavojų, sužeidimų, laimės akimirkų, kai pavykdavo išvengti tykančios mirties. Nuolatinis planavimas, gebėjimas į pasipriešinimo judėjimą įtraukti ir sovietams tarnauti nuėjusius pareigūnus, ir net karininkus, ryšiai su pasipriešinimo grupėmis Kaune, Panevėžyje ir kitur, rūpinimasis bendražygiais, ypač reikalaujant drausmės, sąmoningumo. Rūpinosi jis ir sodiečiais – pačiais svarbiausiais ir brangiausiais partizaninio judėjimo rėmėjais.

Auklėjo patriotiškai

Balys Ramanauskas-Narsutis, Petras Mameniškis-Girėnas, Mameniškienė, (?), Joana Railaitė-Pūga, Neringa, Vincukas, Antanas Slučka-Šarūnas.

Asmenybė pradeda formuotis šeimoje. Labai daug įtakos žmogui turi artimieji – tėvai, broliai ir seserys. Antanas Slučka augo gausioje 11 asmenų šeimoje kartu su 3 seserimis ir 5 broliais. Jis buvo penktas Pranciškaus Slučkos ir Viktorijos Urbonaitės-Slučkienės vaikas.

Būsimasis Aukštaitijos partizanų vadas gimė Troškūnuose 1917 metų balandžio 19 d. Lietuvos valstybė 1926 m. bežemei ir daugiavaikei Slučkų šeimai skyrė 3 ha žemės greta Troškūnų. 1929 m. šeima pasistatė savo namus Troškūnų miestelyje ir išsikėlė iš vienuolyno, kur iki tol gyveno.
Patriotiškai išauklėti penki broliai Slučkos dalyvavo partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams kovose.

Antanas mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje, vėliau – progimnazijoje, dalyvavo religinių jaunimo organizacijų – pavasarininkų ir ateitininkų – veikloje, bendravo su Troškūnuose gyvenusiais vienuoliais ir patarnavo jiems per religines apeigas. Vienuolių paskatintas, 1934 m. jis išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną, ketindamas tapti vienuoliu, bet įžadų nedavė – vienuolyno vadovybės patartas, grįžo į pasaulietinį gyvenimą.

Politrukams nepasidavė

Henrikas Danilevičius -Vidmantas, Neringas (atvykęs iš Žemaitijos į Šimonių girią, buvęs Kęstučio apygardos vadas) ir Antanas Slučka-Šarūnas (Algimanto apygardos vadas).

Palikęs vienuolyną, bet vienuolių toliau remiamas, 1934 m. jis išvyko į Kauną, kur tęsė mokslus ir dirbo batsiuviu. Čia 1935 m. aštuoniolikmetis A. Slučka savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigęs tarnybą pasiliko liktiniu ir tarnavo Kaune, Penktojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko Minosvaidžių kuopoje, kuriai vadovavo būsimasis Vyčio apygardos partizanų vadas kapitonas Juozas Krikštaponis.

A. Slučka užsitarnavo puskarininkio, o netrukus ir viršilos karinį laipsnį. 1940 m. vasarą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu performavus Lietuvos kariuomenę į Raudonosios armijos korpusą jis, kaip kilęs iš neturtingos šeimos, buvo paliktas tarnyboje. Performuojant kariuomenę, pasiųstas į Vilnių, kur tęsė tarnybą Karo inžinerijos dalinyje prie geležinkelio. 1941 m. birželį besitraukiančios sovietinės kariuomenės politrukai bandė jį sulaikyti ir priversti trauktis į Rusiją, bet Antanas atsišaudydamas pabėgo ir liko Lietuvoje.

Vokiečių okupacijos metais įstojo į karo tarnybą savisaugos daliniuose – 1941 m. rugsėjo 21 d. A. Slučka buvo paskirtas prie geležinkelio ruožo Joniškėlis–Joniškis statybos bei remonto darbų. Buvo šio ruožo viršininkas ir ėjo šias pareigas iki 1942 m. pavasario – vadovavo geležinkelio atstatymo darbams. Tų pačių metų pavasarį jis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Troškūnus, ir eksternu išlaikė keturių gimnazijos klasių baigimo egzaminus. Gavęs brandos atestatą, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir porą metų ten studijavo.

Mokslai nutrūko vokiečių okupacinei valdžiai uždarius universitetą. 1944 m. pavasarį A. Slučka stojo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), kur jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Vokiečiams likvidavus LVR jis vėl grįžo į gimtuosius Troškūnus.

Subūrė savanorius

Slučka Antanas-Šarūnas; Joana Railaitė-Vincukas, Pūga, Neringa; Žukauskas Balys-Princas (Šarūno adjutantas).

1944 m. vasarą, prieš pat atslenkant frontui, A. Slučka kartu su kitais troškūniečiais suorganizavo vietinės savisaugos būrį, iš kurio, pradėjus Lietuvoje šeimininkauti Raudonajai armijai, sudarė pirmą partizanų būrį, veikusį Troškūnų valsčiuje, ir jam vadovavo. Pasirinko partizaninį Šarūno slapyvardį. Pagal jo slapyvardį vadinosi ir troškūniečių būrys, o vėliau ir rinktinė.

A. Slučkos-Šarūno vadovaujamo partizanų būrio pirmos kautynės su priešais nebuvo sėkmingos. 1944 m. spalio 4 d. septyni partizanai apsupo ir bandė nuginkluoti penkis Andriaus Vaičiūno sodyboje (Vaidlonių kaime, netoli Troškūnų) vakarieniavusius sovietinės armijos karininkus – lakūnus iš Troškūnų karinio aerodromo. Dar mažai parako uostę partizanai neapskaičiavo, kad patyrę, fronte kovęsi karininkai visada su savimi turės kovai parengtus ginklus. Per įvykusią sumaištį sovietų lakūnai pasitraukė iš A. Vaičiūno sodybos.

Kitos kautynės, kuriose partizanams vadovavo A. Slučka-Šarūnas, įvyko 1944 m. gruodžio 31 d. netoli Grybulių kaimo, Troškūnų girios pakraštyje. Čia Šarūno rinktinės partizanai susidūrė su NKVD kariuomenės įgula, vadinamuoju garnizonu, kurios nuolatinė dislokacijos vieta tuo metu buvo Panevėžyje. Į šią vietą sovietai geležinkeliu iš Panevėžio buvo atsigabenę 2 šarvuočius, virš kautynių vietos skraidė žvalgybinis lėktuvas. Partizanai buvo gerai ginkluoti ir kovingai nusiteikę, bet po intensyvaus susišaudymo atsitraukė į Troškūnų girią ir, pasidalinę mažomis grupėmis, išsisklaidė. Žuvo keturi rinktinės partizanai, tikslus žuvusių priešų skaičius nėra žinomas.

Kūrė karinę organizaciją

Algimanto apygardos partizanai. Priekyje sėdi 6: 1. Antanas Starkus-Montė; 2. Jonas Leškys-Algis; 3. Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Neringas; 4. Antanas Slučka-Šarūnas; 5. Joana Railaitė-Vincukas, Pūga, Neringa; 6. Albertas Žilys-Kęstutis, Žirnis. Stovi 3: 1. Julius Burneika-Tardytojas; 2. Aleksas Matelis-Audenis; 3. Balys Žukauskas-Princas.

Puikiai suvokdamas realijas ir būtinybę, A. Slučka-Šarūnas aktyviai ėmėsi organizacinio darbo – partizanų karinių struktūrų, organizacinio sektoriaus (OS) – ryšininkų ir rėmėjų tinklo kūrimo, partizaninės spaudos leidybos organizavimo.
1947–1948 m. Algimanto apygardos vado A. Slučkos-Šarūno nurodymu buvo sudarytos atskiros OS ryšininkų grupės Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje.
Panevėžyje veikė aštuonių OS narių grupė – dalis jos narių dirbo Panevėžio draudimo skyriuje, kita dalis – Panevėžio moterų gimnazijoje.

Didelėmis pastangomis A. Slučka-Šarūnas kūrė karinę organizacinę Algimanto apygardos, o nuo 1949 m. gegužės ir visos Rytų Lietuvos – Karaliaus Mindaugo partizanų srities struktūrą. Šiam darbui jis negailėjo nei savo jėgų, nei laiko. Su artimiausiais pagalbininkais keliaudamas pėsčiomis aplankė visus partizanų būrius nuo Andrioniškio iki Rokiškio, nuo Utenos iki Ukmergės.

Pagrindinis A. Slučkos-Šarūno tikslas buvo suvienyti Rytų Lietuvos partizanus ir suformuoti Aukštaitijos partizanų štabą. Siekdamas šio tikslo, 1946–1948 m. jis ne kartą susitiko ne tik su kaimyninių apygardų vadais, bet buvo įkliuvęs ir į MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio pinkles, iš kurių sėkmingai išsilaisvino.

Po ilgo ir sudėtingo organizacinio darbo Šarūnui pavyko savo vadovaujamos Algimanto apygardos teritorijoje, esančioje Šimonių girioje, 1948 m. rugpjūčio 4 d. sukviesti Šiaurės rytų Lietuvos partizanų kovinių junginių vadovybės sąskrydį.
Vadai atstovavo šioms Aukštaitijos partizanų rinktinėms – Šarūno, Žaliajai, Kunigaikščio Margio, Liūto, Lokio, Tigro. Šis sąskrydis buvo plačiausiai atstovaujamas partizanų susirinkimas per visą Šiaurės Rytų Lietuvos srities istoriją.

Sąskrydžio posėdžiams pirmininkavo Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Šiame sąskrydyje buvo deklaruotas svarbiausias Aukštaitijos partizanų tikslas – siekti judėjimo centralizavimo, iš kovojančių partizanų sudaryti naują vadovybę.

Pirmas sunkus sužeidimas

1947 metų spalį ties Padvarninkų kaimu netoli Andrioniškio A. Slučka-Šarūnas, jo adjutantas A. Kisielius-Sakalas ir juos lydėjęs Perkūno būrio partizanas Jonas Staškevičius-Aušra susidūrė su Viešintų skrebais. Per susišaudymą Šarūnas buvo sunkiai sužeistas – kulka pataikė į krūtinę, perėjo kiaurai per plaučius ir išlindo per nugarą. Sunkiai sužeistą vadą išgelbėjo fiziškai stiprus beveik 2 metrų ūgio jo adjutantas Sakalas.

Skrebai, nežinodami tikslaus partizanų skaičiaus ir galvodami, kad neužteks jėgų jiems persekioti, greitai iš tos vietos pasitraukė. Partizanai ruošėsi Šarūną nugabenti į jo bunkerį Butkiškių vienkiemiuose, Jovaišų sodyboje. Bunkeris buvo maždaug už 2 km nuo įvykio vietos. Bendražygiai, pasiskolinę iš netoliese gyvenusio ūkininko arklį, užkėlė ant jo Šarūną. Jis įtikino bendražygius, kad ir vienas sugebės pasiekti bunkerį. Tačiau sunkiai sužeistas Šarūnas nujojo netoli – neteko sąmonės ir nukrito nuo arklio. Po kiek laiko atgavęs sąmonę, bet jausdamas, kad jėgos sparčiai senka, atsisėdo ant kelio pakraščio ir jau ketino nusišauti, bet tuo momentu visai netikėtai šalia jo atsirado partizanų ryšininkė Marytė Žvirblytė, ėjusi tuo keliu Andrioniškio link. Pastebėjusi, ką ruošiasi daryti Šarūnas, ištraukė iš jo rankų pistoletą. Tada, nubėgusi į netoliese esantį vienkiemį, grįžo su arkliu kinkytu vežimu ir dviem draugėmis, kurios padėjo įkelti sunkiai sužeistą apygardos vadą į vežimą. Šarūnas buvo sėkmingai nugabentas pas eigulį Gintautą Gindrėną, kurio namuose buvo gerai įrengtas bunkeris. Tą pačią dieną iš Anykščių atvyko vaistininkė Elena Rinkevičiūtė – ji išplovė ir sutvarstė žaizdas, suleido būtinų vaistų.

Kiek sustiprėjęs Šarūnas buvo pervežtas į pagrindinį itin gerai užmaskuotą vadavietės bunkerį pas Jovaišas. Dar kelis kartus perrišti žaizdų ir suleisti vaistų buvo atėjusi E. Rinkevičiūtė, vėliau Šarūną gydė Algimanto apygardos štabo narys gydytojas Alfonsas Palavenis-Skirmantas. Toliau apygardos vadą slaugė ryšininkė Joana Railaitė-Varčiūnienė-Neringa.

Susituokė su Neringa

A. Slučkos-Šarūno sveikata pasitaisė tik po pusmečio. Per tą laiką, kai jo organizmas kovojo su mirtimi, nuo Šarūno nė per žingsnį nesitraukė Neringa. Jie buvo pažįstami dar nuo vokiečių okupacijos metų. Tuo metu J. Railaitė-Varčiūnienė jau buvo ištekėjusi, augino sūnų, tačiau jos vyrą policijos vachmistrą Stasį Varčiūną 1944 metais nušovė raudonieji partizanai.

Neringai slaugant Šarūną, užsimezgė ir stiprėjo abipusė simpatija. Ji gerai spausdino mašinėle. Ilgainiui ji tapo pagrindine Algimanto apygardos, vėliau ir visos partizanų srities štabo raštvede. Yra išlikę jos ranka piešti Algimanto apygardos partizanų uniforminiai ženklai, keliolika jos spausdintų, Neringos ir Pūgos slapyvardžiais pasirašytų partizanų dokumentų.
1948 metų pavasarį, kai Šarūno sveikata ganėtinai pasitaisė, buvo iškeltos partizaniškos vestuvės. Tuomet Šarūno ir Neringos ištarti žodžiai „iki mirtis mus išskirs…“ skambėjo kaip niekada reikšmingai.
MGB ruošė planą

Dar 1948 metais, siekdama sunaikinti A. Slučką-Šarūną, MGB 2N valdyba pradėjo agentūrinę bylą „Kanibalai“. Tuo tikslu į Algimanto apygardos ryšininkų gretas buvo infiltruotas MGB agentas Vytautas Kučys-Mikas. Šarūnas tuo metu jau ėjo Rytų Lietuvos – Karaliaus Mindaugo partizanų srities vado pareigas, tačiau savo štabavietės nepakeitė – ja ir toliau, kaip ir vadovaujant Algimanto apygardai, liko tuneliais sujungtų bunkerių sistema Jovaišų sodyboje. Negana to, apie bunkerių vietą žinojo ne vienas vadovaujamas pareigas ėjęs partizanas. Toks konspiracijos taisyklių nepaisymas tapo pragaištingas ne tik A. Slučkai-Šarūnui, bet, kaip greitai paaiškėjo, ir visai Algimanto apygardai.

MGB agentas V. Kučys, įgijęs apygardos Ryšių skyriaus viršininko A. Kubiliaus-Rūgštymo pasitikėjimą, vis labiau artėjo prie štabo bunkerių vietos.

Lemtingas susitikimas įvyko 1949 m. spalio 23 d. Piktagalio kaime. Į susitikimą Rūgštymas atėjo ne vienas – kartu su juo buvo ir asmeninis A. Slučkos ryšininkas Alfonsas Vildžiūnas-Vijoklis. Pagal iš anksto suplanuotą veiklos schemą MGB agentas abu partizanus pavaišino migdomųjų preparatų primaišyta vakariene. Partizanai pateko į negailestingas rankas. Prasidėjo tardymas, kurio metu buvo panaudotos visos įmanomos „poveikio priemonės“. Sprendžiant iš tardymo protokolų datų, tik po kelių dienų, spalio 28-osios ryte, žiauriai kankinami ir tardomi partizanai sutiko parodyti A. Slučkos-Šarūno bunkerio vietą.
Tą pačią dieną, apie 14 val., Jovaišų sodyba buvo keliais žiedais apsupta MGB 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareivių.
Antanas Slučka-Šarūnas ir jo žmona partizanė Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa pasiduoti atsisakė.

Gyvi nepasidavė

Štai kaip mena paskutines Šarūno ir jo žmonos gyvenimo akimirkas partizanų rėmėja Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė: „Kareiviai man liepė lįsti vidun į bunkerį. Aš atsisakiau. Tada gavau šautuvo buože per nugarą ir vis tiek buvau priversta lįsti… Ir įlindau. Pasišnekėjau ir su Šarūnu, ir su Neringa. Sakiau, kad išlįstų, pasiduotų – visgi bent gyvybę išsaugotų. Šarūnas jokiu būdu su tuo nesutiko: „Aš daviau priesaiką, esu pasiryžęs žūti už Tėvynę ir nė per žingsnį nesitrauksiu, ir gyvas nepasiduosiu.“ Neringa paprašė, kad nuo jos išbučiuočiau jos sūnų, jos vardu atsiprašyčiau tėvų, kad uždėjo jiems tokį vargą – taip jau susiklostė gyvenimas, kad anksti atėjo laikas mirti. Apsikabinome visi, pasibučiavome, padėkojo nuoširdžiai jie man už mūsų vargus, už paramą išlaikant bunkerį… Bet dabar atėjo laikas mirti… Šarūnas buvo visas šlapias nuo prakaito. Kai paskutinį kartą apkabino mane, tai net ir mano rūbai pasidarė šlapi nuo jo rankų. Prakaitas bėgo upeliais, plaukai visi šlapi. Ir kaip nenorėjo mirti. Kas norės mirti?..

Prieš išlįsdama atgal į paviršių paklausiau, ką man sakyti rusams. Sako, sakyk, kad nieko nematei, kad bunkeris tuščias – nieko jame nėra. Išlindusi taip ir pasakiau. Tada prie bunkerio atvedė brolį. Liepė ir jam lįsti į vidų. O aš ir sesuo buvome šalia pririštos prie medžių. Brolis prieš lįsdamas į bunkerį atsisveikino: „Sudiev, sesės, daugiau jau nebepasimatysime…“ Jis mums buvo sakęs, kad jo gyvo rusai gyvenime nepaims. Ir viskas. Įlindo į vidų ir nebepasirodė. Po kurio laiko rusai liepė ir man dar kartą lįsti vidun į bunkerį. Dar liepė šaukti brolį, kad išlįstų. Jis taip ir nepasirodė, o aš lįsti dar kartą į vidų atsisakiau. Tada mušė šautuvo buože. Taip mušė, kad nebeturėjau kur dėtis. Vis tiek teko lįsti. Jau mačiau degančią šviesą, lyg ir girdėjau juos šnekančius… Ir iš karto sprogimas. Pasipylė žemės, lentų skeveldros. Pasibaigė viskas. <…> Po to, jau kalėdama lageryje, labai dažnai tą dieną atsimindavau ir pagalvodavau, kad reikėjo ir man neišlįsti, o susisprogdinti kartu su Šarūnu, Neringa ir broliu – nebūtų reikėję visų tų vargų vargti…“

Įvairi programa

Sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogalaloje dalyvavo iš visų Lietuvos kampelių ir įvairių pasaulio šalių suvažiavę buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, Laisvės kovų dalyviai, jų šeimų nariai, vaikai ir vaikaičiai.
Šventė prasidėjo dalyvių eitynėmis į Dubysos slėnį, vėliau buvo aukojamos šv. Mišios, vyko sąskrydžio atidarymas, koncertai, pokalbiai apie partizanų gyvenimą ir politinius siekius, knygų pristatymai, paskaitos, filmo „Emilija iš Laivės alėjos“ peržiūra. Taip pat buvo priimtos trys rezoliucijos: dėl Lukiškių aikštės memorialo, politinės padėties ir tremtinių socialinių garantijų.

Po šv. Mišių, kurias aukojo arkivyskupai Sigitas Tamkevičius ir Lionginas Virbalas, sąskrydžio ugnį, įžiebtą nuo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje degančios Amžinosios ugnies, įnešė Kauno jungtinio sveikatos klubo nariai, bėgikai iš Kauno, Prienų, kitų Lietuvos vietų. Oficialioji sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalis prasidėjo aukuro įžiebimu. Sąskrydžio dalyvius pasveikino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, valstybės vadovai, o Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iššovė tris salves: Lietuvos politiniams kaliniams ir partizanams, visiems Lietuvos tremtiniams ir Laisvės kovotojams, Tėvynei Lietuvai.

Šių metų sąskrydžio programa dalyvius džiugino įvairove. Koncertavo jungtinis buvusių tremtinių ir politinių kalinių choras, sveikino ne tik Seimo nariai, bet ir svečiai iš Latvijos ir Estijos, „Misija Sibiras“ dalyviai. Šventinę nuotaiką sukūrė solistai Liudas Mikalauskas, Eglė, Ieva ir Vytautas Juozapaičiai, ansamblis „Ainiai“, nepailstantis ilgametis ansamblio „Armonika“ vadovas Stasys Liupkevičius bei bardai Valerijus Šerelis ir Ernestas Kuckailis.

Kareiviška koše vaišino Raseinių rajono savivaldybė, o Nacionalinio kraujo centro palapinėje buvo galima prisidėti prie kilnios misijos – paaukoti kraujo.
Diskusijų palapinėje veikė paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“, buvo pristatytos knygos: Lietuvos kariuomenės viršilos Ernesto Kuckailio „Tylūs žingsniai per samanas“ ir dr. Arvydo Anušausko „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“.

Partizanų kovų rekonstruktorių klubas „Partizanas“ kartu su jaunaisiais šauliais sąskrydžio dalyvius kvietė į naujai įrengtą partizanų slėptuvę. Čia vyko edukaciniai užsiėmimai, pokalbiai apie partizanų gyvenimą, politinius siekius, partizanų deklaracijas ir apie tai, kas yra istorinė rekonstrukcija.

Gretos retėja

LPKTS Kupiškio filialo vadovė Dalia Dyrienė pasakojo, kad sąskrydyje dalyvavo 16 kupiškėnų. „Tai tremtiniai, politiniai kaliniai, kovotojai už laisvę. Kiekvienais metais važiuojame į sąskrydį. Tik šiais metais šiek tiek graudu pasidarė, nes mūsų gretos retėja. Jei anksčiau į sąskrydį atvažiuodavo per 10 tūkstančių tremtinių, tai šiais metais mūsų buvo apie 7 tūkstančiai“, – sakė D. Dyrienė.

Tačiau tremtinė džiaugėsi puikiai suorganizuotu sąskrydžiu. „Nuotaikingas renginys. Daug puikių kolektyvų koncertavo. Smagu susitikti ir pabendrauti su tokio paties likimo broliais ir sesėmis. Su kai kuriais žmonėmis susitinkame tik sąskrydyje“, – pasakojo tremtyje Krasnojarske gimusi Dalia. Ji pasidžiaugė, kad kupiškėnai į sąskrydį atvažiavo ypač pasipuošę: „Kauniečių firma „Gija“ išaudė baltus šalikus, kurių galai papuošti emblemomis – tremtinių ir Kupiškio miesto. Visi gyrė mūsų šalikus ir sakė, kad esame šaunūs.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. 1948 m. gegužės 22 d. 4 valandą ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo 10 897 vaikai iki 15 metų. Kas dešimtas Lietuvos tremtinys buvo vaikas. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5000 Lietuvos vaikų. Dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo įkalinta. Taigi bendras deportuotų asmenų skaičius priartėja prie 300 tūkst.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 45 tūkst. tremtinio dalią patyrusių žmonių.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų