Vilė LEŠČINSKIENĖ Kožnas asam girdėjį kukuojunt šitų paukštytį, pavoserio pronašį. Jėgu gegutai kukuojunt gulajai, būsi olkanas visus matus. Jei kešėnaj radai centų, būsi visus matus bagotas. Kai katrė soko, kad geguta golia iškukuot, kiek metėlių liko gyvintė. Ale gi to geguta visų čėsų nekukuoja, o tik povoserį apė
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar atomanat mono kačiūkštį, kur kaiminka atidava? Koks basotis palikįs, nebaišliuobiu. Iš bliūdėlio prišlumštįs, šniukš šniukš visas kertas išostinėja, dairos, kų čia do prarytėn. Čia iš gobšybas jom tėp doros. Škič oran, bant kiek prasvėdinsi, pasgausi, ponoiti, ko norėsi! Ale ko norėt iš gyvulalių, kad ir žmogėlių nagėliai
[caption id="attachment_9103" align="alignleft" width="200"] Vilė Leščinskienė,žurnalistė[/caption] Artėjant Motinos dienai norėčiau pakalbėti apie moteris, kurios yra kur kas daugiau nei mamos. Tai globėjos, po savo sparnu glaudžiančios ne tik savo, bet ir svetimus vaikus. Šį angelišką darbą atlieka ir budinčios globotojos, pasirengusios bet kuriuo paros metu suteikti
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar pamisliot, kad unt svieto Šitėp būt galatų, Par kompiuterį jau mokslas Vyksta untri matai. Nieko sau gyvenimėlis – Pamokos iš lovos, Jė bobuta nepakėla, Skaitos pavėlovįs. Kas ščyrėsnis iš unksčiau, Atsokymus runda, Kas tingėjo, tom dabar Knyga runkų kunda. Mokytoja par akranų Pasakoja, rošo, Taįdomu gol keliem, Kiti nosis kropšto. Mokslai toks marūdnas dorbas, Zbitkyt – nenobodu. Va katras par pamokų Užpakalį
Vilė LEŠČINSKIENĖ Aukštyn nosį iškėlįs, Žaliu žiponu apsivilkįs, Atošlepsia pavasarėlis, Žibučių kėselį pririnkįs. Jau pimpa rėkina unt dirvos, Ir starkas varlinėja, Ti vėversėlis medy čirpia, Ti gėrva garlinėja. Paukštėlis kožnas lizdų suks, Krūvon šakytas das, Tiktai ba klopato geguta – Kiti jai vaikus išparas. Toj pumpurai išsproginas, Pradžius grioviai, valkėlas, Grait balta ieva sužydas – Jaunomarta panala. Ir vabolaliai atsigaus, Bimbs, zirs pardėn
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jei mašinalas neturėsi, tai unt šito svieto prapuolįs būsi. Kur tau raikia, tik švilpt ir nulaki. Pasiutiškai naravu ir spakaina. Kraslan įsėdi, atsiloši. Nei tau unt galvos lyja, nei tau čiabotai sušlampa. Neba tė čėsai, kad savom kojom žmogus visa suspatum aplakt. Kad ir su orkliu ar
Vilė LEŠČINSKIENĖ Akys roštas, Kad Kupiškio kroštas Geriausiai motos No Paketurių. Smaila bažnyčia, Palei slanį – gryčios, Zuntį untytas Aptūpį turia. Šoni – piliakalnis, Pilvų iškėlįs, Ti ir Uošvas Lėžiuvis, Par ilgumų išėjįs. Ne vėn dėl to znaimus Mėstėlis mūsų – Visi lakia su mėškeriais Lavenio užtvankon. Par miestų srovana Kupos upėlis, Ti ir tokas seniau ajo Kupiškėnckų vesėlių. Orakaucko skulptūros Dailiai išraitytos
Vilė LEŠČINSKIENĖ Mėnulis kėp bliūdas tekėjo. Kotas su palam ir tos kadai kodžių mėgojo, pasišvilpdamos parpa. Tik mas sesytas dvikasytas, pardėn un pėčiaus pridrybsojį, iš dyko buvimo mėgot nebanorėjom, unt aukšto tupėjom, kolvarto rotų sukinėjom ir pantazovom, kėp gyvinsma, kų darysma, kė būsma jau pagyvėnį moterytas. Ošei sakiau išėjus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Oi, Lėtuvala, Tu šalala brungi, Pats gražiausias kvėtkėli Baltijos palungėj. Dailiai suarti laukėliai, Iškutintos gryčios, Un Tavį pažiūrėjįs Nė nepasakytum, Kiek bapriskintėjai, Kiek išloistai ašaryčių, Kol išsiratavojai No ruskio uždelnyčios. Oi, negailajo nieks Tavį, Ilgai do būt Prispaudį laikį, Do ir dabar – Parkūnai žino – Kėp ti būt pasbaigį, Jė ne drųsumas žmogėlių Visiem krūvon suveitė. Kad ir baginkliai, stojo, Plikom runkom gynas Ir iškovojo
Vilė LEŠČINSKIENĖ Iš lauko atajus, gėra karštimo atsigėrt. Kokio kysėlio skystėsnio ar ogienas su korštu vandeniu praplaktos, toj ausys užušyla. Kampotas praskiestas nelabai šyč tinka – šoltas, duntys bijo, o ir skonis kėp lėtaus vandenio. Jau unt pavoserį mažais žingsnėliais grįžiams. Dėnalas znaimiai ilgyn aina, saula vėliau sada
[caption id="attachment_9103" align="alignleft" width="175"] Vilė Leščinskienė,žurnalistė[/caption] Po keleto metų į Lietuvą atklydęs smarkus snygis priminė, kokia galinga gali būti žiema. Deja, užvis baisiausia šlapdriba apskritus metus nesiliauja interneto erdvėje, kur nuolat drebiami patys purviniausi, žiauriausi komentarai ant bet ko, kas tik papuola į visuomenės akiratį. Jei
„Paskalbosykim“ Vilė LEŠČINSKIENĖ Jau untra dėnala kėp unt vokarų, tėp ir žagsiu. Musėt vilkas unt kėlmo atsitūpįs mini, ko miškan nebaatainu. Kad tasai vilkėlis pilkėlys žinotų, kokė dabar čėsai atajį. Nemožna ba pričinios važinėt, vaikštinėt, išeit paskėminėt, turiam gryčioj sėdėt. O kė jau rėkiunt raikia išeit, tai šoliku stundžiai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jau šaškėm grot, tai kėp supuvusiai kotai vuodagų ištraukt – lingviau nebūna. Taukšt taukšt par kartų po kelias užsimarkus nukapoju. O unt šakmatų nesutuokiu ir gotava. Par daug pigūrų. Žirgas unt vienų pusį vėnėp strėksia, karolius iš pamažiuko unt visas pusas dvakinėja, o karaliena
Vilė LEŠČINSKIENĖ O tai žiema atajo, nėt šunio bliūdėlys užušolo. Būdos stogėlis blėkinis, motos, postoriai apisnigtas, kėp su plutu kad būt. Pasistiebįs Sargis sniegų griaužia pasčepsadamas – tai gardasas, kėp vaiku ladai. Pas kaiminkų motos, kad jau no unkstaus ryto kominas rūksta, nieko netrūksta. Sanai babuvau pas jų
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jėgu svečiuos sugriešyt, tai tiktai jakninį (kepeninį). Kiek tako karštavot, skaniausiai taiso tatula Jania. Nė druskytas, nė pipirų, nė čibulio neiškadavoja. Jy ir tėp parvis geriausia gaspadina. Unt vesėlių, krikštynų ir kitų bolių aidavo, seniau toki propėsija būdavo. Do ir dabar soko kartais par miegus rokuoja, kiek
Vilė LEŠČINSKIENĖ Soko, ba klopato gyvint žmogui nobodu. Tai ir ošiai po tu madu. Kaimynka atonešė možų kačiūkštį. Privobijo manį, posakom užpucano, kad tiktai jimčia. Kata tai ne kiaula, neba kų iškodis, kad pardėn po pieno podėlį išlaks. Kėp jau didėsnis bus, pelytas pradas gaudyt, o ir
