Vilė LEŠČINSKIENĖ Va jum ir dada rudo. Būkit geručiai, susrinkit viedrus, koštuvius ir blėšinalas no kiemo, prėmanan įsinėškit, lungų plyšius laikraščiu užsikumšykit, musių nebalaiskit – šitokį vėjų pronaša! Ir pomidorus iš šiltnamio išsiraškykit, keselin ar kokion dėžutan susdėkit, laikraščiu pėrsiklokit, unt pėčiaus užsikėlkit, šalnos jau ataina! Garbūzus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Neakvotiju gazietos skaityt, mon kad tik ponų pavartyt. Kas kėp gyvana, ko pėčių kūrana. Žibt žibt trumpai pėrverčiu ir užudadu pėčestį. Nors gol ir bant kiek pagrožinau. Jau kur kriminalina skiltis, policijos žinios, tai skaitau nėt lūpų prikundus. Va ti tai įdomyba didžiausia, čystas detektyvas. O jėgu bant
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ot, tai čėsai atajo, atsikeli rytų ir nebasutuoki, ar diena, ar čia vokaras. Tumsu, kėp paklodi užtraukta. Jau untra nedėlia lietus pliušija, unt daržo pusį žiūrėt bijau, gol lieknu jau pavirto. Įknebsiu lig čviko, kad raiks kitom trauktėn. Kai nestrioku pardėn myžėna, soko, tadu grybių lietus būna. Jaunas
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis. Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Sveiki sulaukį švėžių bulbų! Do tokios vosaros nėsa buvį – šitiek bolių paspyla. Ir krikštynos, ir vesėlios, ir jubiliejai, ir visokė kitokė suvažiovimai. Visi tik skubja švįst, kol vėl neuždrauda. Tiktais unt man tai jau nežiūrėkit, jokio bolio pas savį netaisau, bat užu viešnių tako
Vilė LEŠČINSKIENĖ Soko, kupiškėnai Geri žmonas yra – Pamačlyvi, kuntrūs, Tokė sarmatlyvi. Ale vėlnio išmislas Tasai internėtas, Prarijo sarmotų, Ir išlaida griekus. Kas ti do parkūnai! Kėp akranan žiūria, Nebasusikinčia, nebasusituria – Kad pradas tūliotis, Lojotis, koliotis
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala jau dušnumo Dova ba iškodos, Čirškina kėp unt patelnios, Kad net daga podai! No karštybas parazitai Čystai išklekėjo, Visų daržai ir sodėliai Kirmalam apajo! Boikis uoga pažiūrėt, Bat jėgu prakųsi, Drųsiai rasi vizgūnėlių Baltų kėp kopūsti. Bulbų stimburai balikį, Nepodada joks tručas, Raik kožnas vobolas pražiodyt, Burnon įpūst, gol močis? Ir gyvulaliai nabagėliai, Gylių, sparvų nutūpti, Žabolas sagas kėp pasiutį Ar laukan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Pikš pikš, pikš pikš – pamiškėj korvas kėlia, žinok, jau baigias septynios. Kom rytas, kom do ne. Katros margos atsikelia, tai toj lakia plaukų rungyt ir trintis visokiais mazutais. O ošei nemėgėja terliotis. Kų ti tėptis unt sau visokių košių, švarus būk ir davoliai, kom ti raikia
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala kėp raikiunt įsismogino. Trys parkūnai po Sekminių ir jau maudytis možna. Mon kėp prė Lavėnio gyvanunčiai tai ne tėp ir akvatu, nėlakiu, jėgu kadu baisiai koršta, kad praauščia. Visi pakriaušiai išbraidyti, no visų lėptėlių nušokinata, kiekviena kertala pažįstama, kų ti naujo bapamatysi. Šiokioj dėnoj tai do
[caption id="attachment_20051" align="alignright" width="300"] Birželio 18 dieną Kupiškio viešojoje bibliotekoje surengtos poetės Gerdos Jankevičiūtės tarmiškų eilėraščių knygos „Nieko omžino
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kas nedirba, tas nevolgo – prauda. Rauda donyta tinginio volgoma – jir teisingai patarla soko. Mas, sesytas, nedrybsom pardėn, dirbam, bat ir pokertam riktingai. Tik mūsų volgymo bobuta kartais nesuprunta. O mum kas, mas palei modų volgom – vegetariškai! Prisdroskom salotų, biškį ridisėlių pasičėčkavojam, biškį alyvos (aliejaus),
Vilė LEŠČINSKIENĖ Šoltas pavoseris, jėgu saulyta neišlenda, tai ir paukštėliai bijo pragėdot. Gėlytas unt sau sustraukį, nė nemislia apė žydėjimų. Unkstyvos tulpytas pašalaj ir tos nabagytas sučiaupį galvalas. Pėrniai tokian pot čėsi kitėp buvo, dušniau, jau mėgojau šaltojoj. Vienųnokt unksčiau kažin kėp užusnūdau, tik girdžiu pikš akmenėliu lungan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kožnas asam girdėjį kukuojunt šitų paukštytį, pavoserio pronašį. Jėgu gegutai kukuojunt gulajai, būsi olkanas visus matus. Jei kešėnaj radai centų, būsi visus matus bagotas. Kai katrė soko, kad geguta golia iškukuot, kiek metėlių liko gyvintė. Ale gi to geguta visų čėsų nekukuoja, o tik povoserį apė
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar atomanat mono kačiūkštį, kur kaiminka atidava? Koks basotis palikįs, nebaišliuobiu. Iš bliūdėlio prišlumštįs, šniukš šniukš visas kertas išostinėja, dairos, kų čia do prarytėn. Čia iš gobšybas jom tėp doros. Škič oran, bant kiek prasvėdinsi, pasgausi, ponoiti, ko norėsi! Ale ko norėt iš gyvulalių, kad ir žmogėlių nagėliai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar pamisliot, kad unt svieto Šitėp būt galatų, Par kompiuterį jau mokslas Vyksta untri matai. Nieko sau gyvenimėlis – Pamokos iš lovos, Jė bobuta nepakėla, Skaitos pavėlovįs. Kas ščyrėsnis iš unksčiau, Atsokymus runda, Kas tingėjo, tom dabar Knyga runkų kunda. Mokytoja par akranų Pasakoja, rošo, Taįdomu gol keliem, Kiti nosis kropšto. Mokslai toks marūdnas dorbas, Zbitkyt – nenobodu. Va katras par pamokų Užpakalį
Vilė LEŠČINSKIENĖ Aukštyn nosį iškėlįs, Žaliu žiponu apsivilkįs, Atošlepsia pavasarėlis, Žibučių kėselį pririnkįs. Jau pimpa rėkina unt dirvos, Ir starkas varlinėja, Ti vėversėlis medy čirpia, Ti gėrva garlinėja. Paukštėlis kožnas lizdų suks, Krūvon šakytas das, Tiktai ba klopato geguta – Kiti jai vaikus išparas. Toj pumpurai išsproginas, Pradžius grioviai, valkėlas, Grait balta ieva sužydas – Jaunomarta panala. Ir vabolaliai atsigaus, Bimbs, zirs pardėn
