Kristina VALYTĖ Balandžio pirma no sano tėp jau apriliu vadinta būdavo. Šposų diena. Gali pamaluot, pašidyt kitų, tųdėn tokia valia paduota, laistina. Tėp labiau vaikom patinka, bat možna ir suaugusėm, kad norias, štukas krėstėn. Žodžiu, kad būt linksma. Pasakyk ti kom, kad va tau atsirišė čioboto šniurka,
Kristina VALYTĖ Skumbina draugyta mono didžioja, klausia, ar girdėjai, kvėtkėl, vėversėlį čiranunt? Ne. O pimpį rėkinunt? Ne. O starkų klėguntį? Argi ne. Dyvijas jinai, kad ir gėrvių pamiškėj šių pavoser do nėsu girdėjus. Nu ir tagul. Jokiuos – pagyvintum, brungiojyt, mono gyvėnimų. Ogi kėp ošei girdėsiu, kad
Kristina VALYTĖ Tai bant žiema atajo: užšolo pienas blėšinas, o vištom – rūros. Kad ir kūtaj su korvam kartu, ale kelinta diena nė vieno kiaušinio nerasi. Murkotas gi mūsų, didžiasai laukų peliautojas, unt rulonų mėgotojas, gryčioj gyvint ne mėgėjas, su šuniu nigdi nesutordavį, dabar abudu būdoj susglaudį gulia. Par
Kristina VALYTĖ Ne par seniausiai mira fizikos mokslų doktaras, kupiškėnų tarmas tyrinatojas Jonas Albertas Naktinis. Tėp tėp, šitas šviesus žmogus, katro daku Alizovoj atsirodo lintala kupiškėnų tarmai atmintėn. Ale ne tik lintėlių tarmai pagerbtėn jo visur prikolta. Išlaista ir ne viena knygėla apė mūsų sanojų kalbų, daug
Kristina VALYTĖ Visais čėsais žmonas kaimi gyvano, kėp mokėjo, vartas, dirbo, triūsa, o dabar kaimi gyvintėn, pamanyk, žėmas lygis. Ne tėp kų padirbai, pasakei, pasrodai, kaimiečiu išvadintas būsi. Būktai sarmata tau turia būtėn, kad tujei iš kaimo. Kas čia tėp sumislijo, ar tik ne tė potys mėsčionys, kur
Kristina VALYTĖ Žola žėlia ne dėnom, o valundom. Par nedėlių bant kartas raikia pjautėn. Kur do grytalas viena no kitos toliau, tai kėp babuvį, o pas mum kė kaimi gryčia prė gryčios, tai jėgu kaimynas nubirbia su žoliapjovi, ir tujei birbk, neatsilik, bo labai nezgrabniai atrodžia. Toki kėp
Birželio 20 d. Alizavoje etnokultūros pažinimo dienos proga atidengta atminimo lentelė nykstančiai kupiškėnų tarmei atminti. Šios idėjos iniciatoriai – kupiškėnų tarmės tyrinėtojas Jonas Albertas Naktinis kartu su Alizavos mokyklos bendruomene. Kristina VALYTĖ Dėkojo tarmiškai Anksčiau esame rašę, kad šis garbingas svečias prieš du mėnesius lankėsi Alizavos pagrindinėje mokykloje.
Kristina VALYTĖ Jėgu kadu važiuosta par mūsų kaimų ir prė buvusiai krautuvai iš tolo pamatysta kupetį liaudės, tai žinokitat, kad tųdėn atovežė labdarinių ryzų. Nugi, žinot gi, tų, kur užsėniečiai išmata, o mas kėp gėrų doiktų nuparkam. Kėp kokios vornos supuolį kad jėma, kad čiumpa iš
Kristina VALYTĖ Pinktadėnį kėp tyčiom – kadu tik banuslaisi no kolno, tai ir stovia prė bažnytalas kepurėti. Nu tėp pas mum įprotį žmonas policnykus vadintėn. Arba do kitėp soko – pinktadėnis skrabo diena. Pelningiausia diena musėt, daugiausia baudėlių prisrunkioja. Va, žiūrėk, dviratinykų ba lėmanas sustobda, va, žmogėlis
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Nauji matai prasdėjo, visi kažkų žoda, tai misliju, kų gi mon sau pažadėjus. Va, Ginuta nutara sukųstėn, mat visi undarokai ir suknalas par siauros pasdora. Gol ir gerai būt, ale vėl: mono diedas masų volgis, ošei kruopom ir visokiom žolam misiu. Nu kažkėp ne
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku. Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan. Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas
Kristina VALYTĖ Kas da durnas doiktas tos punčėkos. Taryčios mazgoji po dvijei, porytam padžiauni, išdžiūsta, no pėčiaus nusdžiauni, pasidedi, o kė priseina mautis, po vienų barundi. Nedėlia, dvi, trys ir suskaupia būrėlis vėnišų punčekyčių skirtingų spalvų. Negi išmesi: nei kiauros, nei ko. Suporuoji, sukergi ir vėl toliau nešioji.
Kristina VALYTĖ Jėgu turi karvyčių, ilgai nepadrybsosi. Kėp budilnykas no ryto myks vėnodai, kožnųdėn to pačiu čėsu, ligi kol kūtan ataisi, pamėlši, pagirdysi ir paliuobsi. Labai gera rytina mankšta no ryto prasbudyt, grait okys atsimėrkia. Katro rami korva, tai gali do nestrioku prasbudyt iš rato malždamas, o jėgu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Galui kaimo riogso toki gryčia. O jei po teisybai, tai neba gryčia, o stirta plytų. Ko ti banorėt – kadai kodžių nebagyvana niekas, tai ir lungai išpitlyti, ir kas gėro babuvį, sanai išnašta. Do seniau, kė vaikas buvau, ton gryčion asu nosį įkišus. Kų ti
Vilė LEŠČINSKIENĖ Knopas buvau visų gyvėnimų, musėt tėp jau duota. Vis pardrimbu par tų lakimų: ainu žirgt žirgt pinkiamyliais žingsniais, liuokt liuokt gražiai ait nemoku, tai ir slunksčius užmirštu, balakdama tunkiai unt durų kabliuko paskabinu. Drikst bliuskėlai runkova ir pėrplašta. Durų uždaryt tykiai mon argi neišeina. Užsimiršus
