Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala jau dušnumo Dova ba iškodos, Čirškina kėp unt patelnios, Kad net daga podai! No karštybas parazitai Čystai išklekėjo, Visų daržai ir sodėliai Kirmalam apajo! Boikis uoga pažiūrėt, Bat jėgu prakųsi, Drųsiai rasi vizgūnėlių Baltų kėp kopūsti. Bulbų stimburai balikį, Nepodada joks tručas, Raik kožnas vobolas pražiodyt, Burnon įpūst, gol močis? Ir gyvulaliai nabagėliai, Gylių, sparvų nutūpti, Žabolas sagas kėp pasiutį Ar laukan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Pikš pikš, pikš pikš – pamiškėj korvas kėlia, žinok, jau baigias septynios. Kom rytas, kom do ne. Katros margos atsikelia, tai toj lakia plaukų rungyt ir trintis visokiais mazutais. O ošei nemėgėja terliotis. Kų ti tėptis unt sau visokių košių, švarus būk ir davoliai, kom ti raikia
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala kėp raikiunt įsismogino. Trys parkūnai po Sekminių ir jau maudytis možna. Mon kėp prė Lavėnio gyvanunčiai tai ne tėp ir akvatu, nėlakiu, jėgu kadu baisiai koršta, kad praauščia. Visi pakriaušiai išbraidyti, no visų lėptėlių nušokinata, kiekviena kertala pažįstama, kų ti naujo bapamatysi. Šiokioj dėnoj tai do
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kas nedirba, tas nevolgo – prauda. Rauda donyta tinginio volgoma – jir teisingai patarla soko. Mas, sesytas, nedrybsom pardėn, dirbam, bat ir pokertam riktingai. Tik mūsų volgymo bobuta kartais nesuprunta. O mum kas, mas palei modų volgom – vegetariškai! Prisdroskom salotų, biškį ridisėlių pasičėčkavojam, biškį alyvos (aliejaus),
Vilė LEŠČINSKIENĖ Šoltas pavoseris, jėgu saulyta neišlenda, tai ir paukštėliai bijo pragėdot. Gėlytas unt sau sustraukį, nė nemislia apė žydėjimų. Unkstyvos tulpytas pašalaj ir tos nabagytas sučiaupį galvalas. Pėrniai tokian pot čėsi kitėp buvo, dušniau, jau mėgojau šaltojoj. Vienųnokt unksčiau kažin kėp užusnūdau, tik girdžiu pikš akmenėliu lungan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kožnas asam girdėjį kukuojunt šitų paukštytį, pavoserio pronašį. Jėgu gegutai kukuojunt gulajai, būsi olkanas visus matus. Jei kešėnaj radai centų, būsi visus matus bagotas. Kai katrė soko, kad geguta golia iškukuot, kiek metėlių liko gyvintė. Ale gi to geguta visų čėsų nekukuoja, o tik povoserį apė
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar atomanat mono kačiūkštį, kur kaiminka atidava? Koks basotis palikįs, nebaišliuobiu. Iš bliūdėlio prišlumštįs, šniukš šniukš visas kertas išostinėja, dairos, kų čia do prarytėn. Čia iš gobšybas jom tėp doros. Škič oran, bant kiek prasvėdinsi, pasgausi, ponoiti, ko norėsi! Ale ko norėt iš gyvulalių, kad ir žmogėlių nagėliai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar pamisliot, kad unt svieto Šitėp būt galatų, Par kompiuterį jau mokslas Vyksta untri matai. Nieko sau gyvenimėlis – Pamokos iš lovos, Jė bobuta nepakėla, Skaitos pavėlovįs. Kas ščyrėsnis iš unksčiau, Atsokymus runda, Kas tingėjo, tom dabar Knyga runkų kunda. Mokytoja par akranų Pasakoja, rošo, Taįdomu gol keliem, Kiti nosis kropšto. Mokslai toks marūdnas dorbas, Zbitkyt – nenobodu. Va katras par pamokų Užpakalį
Vilė LEŠČINSKIENĖ Aukštyn nosį iškėlįs, Žaliu žiponu apsivilkįs, Atošlepsia pavasarėlis, Žibučių kėselį pririnkįs. Jau pimpa rėkina unt dirvos, Ir starkas varlinėja, Ti vėversėlis medy čirpia, Ti gėrva garlinėja. Paukštėlis kožnas lizdų suks, Krūvon šakytas das, Tiktai ba klopato geguta – Kiti jai vaikus išparas. Toj pumpurai išsproginas, Pradžius grioviai, valkėlas, Grait balta ieva sužydas – Jaunomarta panala. Ir vabolaliai atsigaus, Bimbs, zirs pardėn
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jei mašinalas neturėsi, tai unt šito svieto prapuolįs būsi. Kur tau raikia, tik švilpt ir nulaki. Pasiutiškai naravu ir spakaina. Kraslan įsėdi, atsiloši. Nei tau unt galvos lyja, nei tau čiabotai sušlampa. Neba tė čėsai, kad savom kojom žmogus visa suspatum aplakt. Kad ir su orkliu ar
Vilė LEŠČINSKIENĖ Akys roštas, Kad Kupiškio kroštas Geriausiai motos No Paketurių. Smaila bažnyčia, Palei slanį – gryčios, Zuntį untytas Aptūpį turia. Šoni – piliakalnis, Pilvų iškėlįs, Ti ir Uošvas Lėžiuvis, Par ilgumų išėjįs. Ne vėn dėl to znaimus Mėstėlis mūsų – Visi lakia su mėškeriais Lavenio užtvankon. Par miestų srovana Kupos upėlis, Ti ir tokas seniau ajo Kupiškėnckų vesėlių. Orakaucko skulptūros Dailiai išraitytos
Vilė LEŠČINSKIENĖ Mėnulis kėp bliūdas tekėjo. Kotas su palam ir tos kadai kodžių mėgojo, pasišvilpdamos parpa. Tik mas sesytas dvikasytas, pardėn un pėčiaus pridrybsojį, iš dyko buvimo mėgot nebanorėjom, unt aukšto tupėjom, kolvarto rotų sukinėjom ir pantazovom, kėp gyvinsma, kų darysma, kė būsma jau pagyvėnį moterytas. Ošei sakiau išėjus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Oi, Lėtuvala, Tu šalala brungi, Pats gražiausias kvėtkėli Baltijos palungėj. Dailiai suarti laukėliai, Iškutintos gryčios, Un Tavį pažiūrėjįs Nė nepasakytum, Kiek bapriskintėjai, Kiek išloistai ašaryčių, Kol išsiratavojai No ruskio uždelnyčios. Oi, negailajo nieks Tavį, Ilgai do būt Prispaudį laikį, Do ir dabar – Parkūnai žino – Kėp ti būt pasbaigį, Jė ne drųsumas žmogėlių Visiem krūvon suveitė. Kad ir baginkliai, stojo, Plikom runkom gynas Ir iškovojo
Vilė LEŠČINSKIENĖ Iš lauko atajus, gėra karštimo atsigėrt. Kokio kysėlio skystėsnio ar ogienas su korštu vandeniu praplaktos, toj ausys užušyla. Kampotas praskiestas nelabai šyč tinka – šoltas, duntys bijo, o ir skonis kėp lėtaus vandenio. Jau unt pavoserį mažais žingsnėliais grįžiams. Dėnalas znaimiai ilgyn aina, saula vėliau sada
„Paskalbosykim“ Vilė LEŠČINSKIENĖ Jau untra dėnala kėp unt vokarų, tėp ir žagsiu. Musėt vilkas unt kėlmo atsitūpįs mini, ko miškan nebaatainu. Kad tasai vilkėlis pilkėlys žinotų, kokė dabar čėsai atajį. Nemožna ba pričinios važinėt, vaikštinėt, išeit paskėminėt, turiam gryčioj sėdėt. O kė jau rėkiunt raikia išeit, tai šoliku stundžiai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Jau šaškėm grot, tai kėp supuvusiai kotai vuodagų ištraukt – lingviau nebūna. Taukšt taukšt par kartų po kelias užsimarkus nukapoju. O unt šakmatų nesutuokiu ir gotava. Par daug pigūrų. Žirgas unt vienų pusį vėnėp strėksia, karolius iš pamažiuko unt visas pusas dvakinėja, o karaliena
