Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Jau toks dabar čėsas, kė visi suka golvas, kėp čia galajo nutiktėn, kad toks vėlnias unt svieto atsirodo, katras lieja nekaltų žmonių kraujų ir nė nemislia sustotėn. Prisiminiau sanų istorijų. Matyt, ne šėp sau atajo galvon. Pavosėrį mono bobuta iš peryklos nuspirko viščiokų. Jė buvo nesanai
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Užugavos, Palanų diena, o paskiau jau septynios nedėlios posnyko. Sėdžiu ir sau misliju, kad ne tėp ir blogai tas posnykas. Pavosėris unt nosės, o kė veidrodin pasižiūriu, tai markotna doros. Vaizdėlis, pasakyt mono diedas, kėp gerai pavolgius. Nu, kur ti par žiemų labai krutėsi,
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku. Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Paroda žiema savo iltis. Jau tėp slidu, kad vos judu. Ir kėlias, ir takėliai kėp veidrodis blizga, švyti. Jau norėjau batus nusmaut ir su punčėkom aitėn, tadu gol mažiau slidinėsiu. Sunku ne tik mon. Kelaliu rieda mašina čiut gyva, ale vis tiek slidinėja. Šoperiuko okys išpūstos, bijo
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Mono senėlis – tikras kupiškėnas buvo. Labai pykdavo, kė mas, vaikai, atvažiovį pas jį svečiuos pradadavom, kėp jis soko, „mėsčioniškai“ kalbatėn. „Senėli, senėli, labai noriu tualėtan“, – kartų susukus kojas vidury gryčios stovadama šaukiau. O jisai atsisukįs tik drabtalajo akim ir soko: „Koks do
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan. Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas
Kristina VALYTĖ Par posnykų to nemožna, ano nemožna
Kristina VALYTĖ Kas da durnas doiktas tos punčėkos. Taryčios mazgoji po dvijei, porytam padžiauni, išdžiūsta, no pėčiaus nusdžiauni, pasidedi, o kė priseina mautis, po vienų barundi. Nedėlia, dvi, trys ir suskaupia būrėlis vėnišų punčekyčių skirtingų spalvų. Negi išmesi: nei kiauros, nei ko. Suporuoji, sukergi ir vėl toliau nešioji.
Kristina VALYTĖ Jėgu turi karvyčių, ilgai nepadrybsosi. Kėp budilnykas no ryto myks vėnodai, kožnųdėn to pačiu čėsu, ligi kol kūtan ataisi, pamėlši, pagirdysi ir paliuobsi. Labai gera rytina mankšta no ryto prasbudyt, grait okys atsimėrkia. Katro rami korva, tai gali do nestrioku prasbudyt iš rato malždamas, o jėgu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Galui kaimo riogso toki gryčia. O jei po teisybai, tai neba gryčia, o stirta plytų. Ko ti banorėt – kadai kodžių nebagyvana niekas, tai ir lungai išpitlyti, ir kas gėro babuvį, sanai išnašta. Do seniau, kė vaikas buvau, ton gryčion asu nosį įkišus. Kų ti
Vilė LEŠČINSKIENĖ Knopas buvau visų gyvėnimų, musėt tėp jau duota. Vis pardrimbu par tų lakimų: ainu žirgt žirgt pinkiamyliais žingsniais, liuokt liuokt gražiai ait nemoku, tai ir slunksčius užmirštu, balakdama tunkiai unt durų kabliuko paskabinu. Drikst bliuskėlai runkova ir pėrplašta. Durų uždaryt tykiai mon argi neišeina. Užsimiršus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Va jum ir dada rudo. Būkit geručiai, susrinkit viedrus, koštuvius ir blėšinalas no kiemo, prėmanan įsinėškit, lungų plyšius laikraščiu užsikumšykit, musių nebalaiskit – šitokį vėjų pronaša! Ir pomidorus iš šiltnamio išsiraškykit, keselin ar kokion dėžutan susdėkit, laikraščiu pėrsiklokit, unt pėčiaus užsikėlkit, šalnos jau ataina! Garbūzus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Neakvotiju gazietos skaityt, mon kad tik ponų pavartyt. Kas kėp gyvana, ko pėčių kūrana. Žibt žibt trumpai pėrverčiu ir užudadu pėčestį. Nors gol ir bant kiek pagrožinau. Jau kur kriminalina skiltis, policijos žinios, tai skaitau nėt lūpų prikundus. Va ti tai įdomyba didžiausia, čystas detektyvas. O jėgu bant
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ot, tai čėsai atajo, atsikeli rytų ir nebasutuoki, ar diena, ar čia vokaras. Tumsu, kėp paklodi užtraukta. Jau untra nedėlia lietus pliušija, unt daržo pusį žiūrėt bijau, gol lieknu jau pavirto. Įknebsiu lig čviko, kad raiks kitom trauktėn. Kai nestrioku pardėn myžėna, soko, tadu grybių lietus būna. Jaunas
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis. Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Soko, kupiškėnai Geri žmonas yra – Pamačlyvi, kuntrūs, Tokė sarmatlyvi. Ale vėlnio išmislas Tasai internėtas, Prarijo sarmotų, Ir išlaida griekus. Kas ti do parkūnai! Kėp akranan žiūria, Nebasusikinčia, nebasusituria – Kad pradas tūliotis, Lojotis, koliotis
