Gimtoji tarmė – dvasinės žmogaus kultūros dalis, kurią svarbu išsaugoti. „Man kupiškėnų tarmė – pati gražiausia. Didžiuojuosi, kad ją moku“, – sako kupiškėnų tarmės žinovė, jos puoselėtoja Eglė Raišienė. Gydytoja psichiatrė, kilusi iš Kupiškio krašto, šiandien gyvena Rokiškyje, bet gimtosiose vietose yra dažna viešnia. Puoselėja senelio
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Tik įjėjus par duris prėmanan kamoros pusaj tabar šėpa. Vyškum tiesiai maltuva jir aruodas bulbom. O kiton pusan prėmanas tai jau gryčion. Tynoj slinkstys kų didžiausias. Šėpa padirbta no mažučio lungėlio ligi pot moltuvai. Gol kai kadu ketinta darytėn ajimas būk tai ratu par nomų
[caption id="attachment_13224" align="alignright" width="234"] Autorės nuotrauka[/caption] „Paskalbosykim kupiškenckai“ Stovim abudu su dadi paupy, jau išėjį iš gryčios, kalbosijam iš noravo, žiūradami naktės dungun. Vando upaj kad paskėlįs, tai tik paslink žemyn ban kiek, nėt nuslaistė nebaraikia, jir simk rėškučiom. Dungus nusgiedrijįs, šalvana, mėnulis pro juodalksnio viršūnį poturoja žėmas. Jau ketinau
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Koja, įsmukus vailokėlio vidun, do negraitai sušyla. Kas kad ir punčėkom vilnonam, bobutas magztom, apmauta. Punčekytas tunkios, avės baltumo, kraštėliai jom iš mėlyno, kulnas dubultas. Pėrėjau par padlogų bosnyčiom, kad ir pakurtas pečius, ale požemi traukia šaltis. Paki šiliuma nuslais
