Kupiškėnų mintys

2020 m. birželio 2 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 
Vėrinys

PRIPRATIMAS ARŠIAU PRIGIMIMO  (0)

2004−04−15

Dažnai kalbame apie intelektualiąją produkciją, apie autorines teises, apie žmones, dirbančius protinį darbą, svarstome, kas ir kiek kainuoja. Turbūt labiau už bet kokius ekspertus paanalizuoti žmonių sąmonėje kirbančias mintis šiuo atžvilgiu gali bibliotekininkės, dirbusios ir tais laikais, kai nebuvo kompiuterių, vaizdo bei garso aparatūros ir kitų panašių daiktų, kurių pagalba vagiama, pirataujama ir nejaučiama sąžinės graužimo. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kokią nuosavybę, tačiau teorija dažnai atsilieka nuo praktikos.


LANKĖSI MINISTRĖ  (0)

2004−04−03

Ketvirtadienį Kupiškyje lankėsi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Pasak viešnios, svarbiausia šioje išvykoje jai buvo susitikti su šalies neįgaliųjų humorų grupių festivalio “Pasijuokime drauge” baigiamojo turo Kupiškyje dalyviais, įteikti jiems padėkas ir dovanėlių, pabendrauti ir su jų žiūrovais. Viešnia susirinkusiuosius į renginį Kupiškio kultūros centre pateikė informaciją, kokiomis sumomis nuo balandžio 1-osios padidės senatvės ir invalidumo bazinės pensijos, slaugos išmokos, pašalpos vaikams invalidams ir našlaičiams. Šalies gyventojų socialiniai būklei gerinti papildomai prireikė beveik milijono litų. Ministrė susitiko ir Kupiškio rotariečiais, apsilankė Kupiškio pensionate. Viešnią lydėjo rajono meras Leonas Apšega.


KUPIŠKĖNUS JUOKINO VISA LIETUVA  (0)

2004−04−03

Melagių diena, pastaruoju metu užkariauta humoristų, mėgstantiems pramogas kupiškėnams šiemet buvo itin turininga. Ketvirtdienį susirinkusieji kultūros centro didžiojoje salėje keturias valandas žiūrėjo šalies neįgaliųjų žmonių humoro grupių festivalio “Pasijuokime kartu” antrojo turo dalyvių programas. Daugelyje jų šmaikštauta situacijos stojimo į ES temomis. Šiemetinis festivalis - jau septintasis respublikinis. Kaip paaiškino jo sumanytojai, festivalį pasikeisdamos organizuoja LŽN sąjunga ir Lietuvos invalidų draugija. Šiemet “Pasijuokime kartu” šeimininkai buvo LŽN sąjunga ir jos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė dėkojo Kupiškio skyriui, apsiėmusiam pačius didžiausius rūpesčius. LID centro tarybos vardu perėmusi šio festivalio estafetę rajono skyriaus pirmininkė Bronė Kaleinikovienė pabrėžė, jog pasistengs, kad linksmasis koncertas neaplenktų Kupiškio ir ateinančiais metais. Šiemet pirmieji šio festivalio turai vyko Šilalėje ir Utenoje, iš viso juose dalyvavo 23 humoro grupės. Tikėkimės, jog kitąmet tarp jų bus ir kupiškėnų meno kolektyvas. Humoro grupių festivalio antrajame ture pasirodė aštuoni šio meno kolektyvai, o geriausiais iš jų vertinimo komisija pripažino LŽNS Ukmergės skyriaus humoro grupę “Linksmasis kvartetas ir bičiulės”, LID Švenčionių skyriaus - “Kastilis” ir Vilniaus VšĮ “Mažoji guboja” neįgaliųjų teatro trupę “ Be rampos”. Pasak neįgaliųjų teatrų koordinatorės Ritos Žvirblienės, “Pasijuokime kartu” šventės kuratorės Gemos Patribonienės, tokių renginių tikslas skatinti neįgaliuosius dalyvauti meninėje veikloje ir džiugu, kad tarp jų sušvyti tiek daug talentų. Kitos penkios humoro gruopės buvo iš Molėtų, Jurbarko, Panevėžio, Raseinių ir Šilalės. Renginio organizatoriai ir dalyviai dėkojo kupiškėnams už malonų priėmimą.


SUNKIŲ IŠGYVENIMŲ PATYRĘ MAŽYLIAI NEPAMIRŠO IR POKŠTAUTI  (1)

2004−04−03

Korespondentės aplankyti Naivių vienkiemio Irena ir Alfonsas Mažyliai skubėjo paaiškinti, jog tai nėra jų gyvenimo tikroji vieta. Šį vienkiemį jie įsigijo, kai kone prieš ketvirtį amžiaus buvo pajudinti iš Alfonso gimtųjų Girvalakių. Tada iš jo tėvų, Adelės ir Jono Mažylių, tarpukario Lietuvos metais puoselėtos sodybos, geriausiai buvo išsilaikiusi troba, tačiau jos stogą jau reikėjo perdengti. “Bet kas tau duos remontui leidimą, jei toji sodyba patekusi į melioracijos objektą”, - atsisveikinimo su brangia širdžiai vieta aplinkybes prisiminė mano pašnekovai.


JAUNIAUSIEJI – SU MEILE MOKYTOJAI  (0)

2004−04−03

Kupiškėnai didžiuojasi savo žemės dukra, Kupiškio krašto Garbės piliete mokytoja Felicija Jakutyte. Balandžio 8 dieną jai sukanka 90 metų. Paskutinė jos auklėtinių karta, 31 moksleivis, mokyklą baigė 1975m. Ši, XXXVI mokyklos abiturientų laida, su pagarba ir meile prisimena savo buvusią mokytoją. Poetiškai skamba dabar Čikagoje gyvenančios Vitalijos Galvanauskaitės–Valuckienės žodžiai: „Tik po metų atstumo supratau, kodėl mokykliniai prisiminimai yra patys gražiausi, kodėl klasiokai patys geriausi draugai. Tai – AUKLĖTOJA.“ Buvusi auklėtinė prisimena momentą, kai mokytoja Felicija Jakutytė pirmą kartą atėjo į triukšmingą klasę. Mažutė, besišypsanti. Žiūrėjo į moksleivius, dar besistojančius iš suolų, baigiančius kalbėti, ar kažko ieškančius. Šypsojosi. Ne su ironija ar pašaipa. Nuoširdžiai, atlaidžiai. Jokių komandų. Ir staiga – tyla. Ir tyloje suskamba posmai, citatos. Gal ne visai suprantamos, bet juntamos. – Prisimenu tą sunkiai apibūdinamą jausmą – lyg pakyli nuo žemės, ir kažkokia nežinoma jėga neša kažkur, kur gera. Liūdniausia būdavo nusileisti į kasdienybę ir eiti atsakinėti... Dar prisimenu vasarą, Andrioniškį, palapines, naminio pieno kvapą. Siautimas dieną, palapinių perstatymus naktį. Ir Auklėtoja kartu, šalia, nepastebima ir nepamokslaujanti. O kur dar išvykos prie Lėvens, į Kiškio mišką. Nenuostabu, kad nesuvaldomas noras lėkti į gamtos prieglobstį liko lig šiol, – gražiausias gyvenimo nuotrupas pasakoja buvusi auklėtinė. Paskutinis skambutis. Auklėtojos paskutiniai linkėjimai, patarimai, einantys iš širdies į širdį. Visam gyvenimui. Paskutinė pamoka. Vitalijai visam laikui išliko auklėtojos žodžiai: – Atsimenu žodžius: „Gyvenimas – kaip jūros bangos. Čia išmeta į keterą, čia nusviedžia žemyn. Nepritrūkit jėgų....“ Tarsi iš praeities, kaip Marselio Prusto romanuose kaimiška krosnimi ir pyragaičiais padvelkia Linusio Aleknos mokykliniai prisiminimai. Buvo labai gera pradinėje mokykloje – jauki, krosnimi šildoma klasė, erdvus kiemas pertraukoms. Iki šiol atmintyje išliko ilgosios pertraukos arbata su nepakartojamo kvapo „pončkomis“. Bet greit prabėgo tie ketveri metai. Nuo 1968m. rugsėjo – į kitą mokyklą. Didelę, kažkokią svetimą, pilną žymiai didesnių ir vyresnių mokinių. Keičiasi ir mokymo forma – atskirų disciplinų mokys ir vis kitas mokytojas. Ramybės nedavė klausimas, o kas gi bus klasės auklėtojas? L.Alekna grįžta į vaikystę: – Buvau pats mažiausias klasėje ūgiu. Bet kai atėjo mūsų naujoji auklėtoja, net man ji pasirodė tokia nedidelė, smulkutė (tik prabėgus keliolikai metų vieną kartą į galvą atėjo mintis, kad kažin ar mums kam nors pavyks per savo gyvenimą ją praaugti, nors ūgiu tikrai lenkiam... ). Kaip dabar prisimenu jos pirmą kreipinį: „Mano vaikai“. Nors vėliau dar daug kartų teko girdėti į mus, auklėtinius, taip kreipiantis, bet stipriausią įspūdį paliko kaip tik tas, pirmasis kartas. Auklėtoja Felicija Jakutytė mokė lietuvių kalbos – rašyti, atpasakoti tekstą, nagrinėti literatūros kūrinius. Tai gal kiek „žmogiškesni“ dalykai, negu matematika ar fizika. Galbūt ir todėl Auklėtojos pamokos atrodė lengvesnės, ne tiek daug nerimo sukeldavusios prasčiau pasiruošus. Ji kažkaip sugebėdavo pasiekti tikslą ne barimu, ne pastabų į pažymių knygelę rašymu. Atrodė, kad neišmokti, nepasiruošti pamokai, gauti blogą pažymį – tiesiog gėda. Šioji klasė nebuvo rami. Jei jau išsiskirdavo, tai visur: ir iš geros pusės, ir kaip neklaužados. Dažnai už tai kliūdavo ne moksleiviams, bet auklėtojai. L.Alekna pasakoja: – Po to ji ateina į klasę, bando būti rūsti, bartis. Bet nelabai jai tai pavykdavo. Galop pasiguodžia, kad turi nemalonumų dėl mūsų. O tada jau mums patiems tampa jos gaila, tad kaip mat pasitempiam, ir problemų nebelieka. Mokyklos vadovybė net ketino šią klasę išsklaidyti. Bet, kaip vėliau sužinojo moksleiviai, lėmė auklėtojos apsisprendimas dar pabandyti juos suvaldyti. Ir suvaldė. Ne griežtumu, barimu, priekaištavimu. O gerumu, švelnumu, mokėjimu įžvelgti kad ir nedėkingoje situacijoje ką nors gero, gražaus. – Atsimenu tokį epizodą: tuo metu buvo populiaru berniukams užsiauginti kuo ilgesnius plaukus. Mokyklos vadovybė tam labai priešinosi ir griežtai reikalaudavo nešioti trumpas, tvarkingas šukuosenas. Už tai, kad ilgai nenusikirpome, kliuvo pylos ir auklėtojai. Tai ji atėjo ir pasiskundė, kad ją bara už mūsų plaukus. Daugiau raginti nereikėjo – visi nusikirpo, – detales pasakoja Linas. Labai sustiprino klasės kolektyvą ir kartu dar sutvirtino ryšį su auklėtoja mūsų išvykos į Andrioniškį, prie Šventosios upės. Tokios vasaros išvykos su palapinėmis tapo gražia ir laukiama tradicija. Pernai, po daugelio metų, ši moksleivių karta vėl pabandė nors trumpam susibėgti į tą pačią vietą. Žinoma, auklėtoja kartu. Tokia pat guvi, linksma, sąmojinga. O įvairių prisiminimų iš mokyklos laikų išsaugojusi gal daugiau ir už pačius buvusius auklėtinius.Jau gerokai po vidurnakčio, paklausus, ar nenorėtų eiti ilsėtis, auklėtoja atsakė: „Tai kad dar nenoriu“. Kad mums tiek energijos ir ištvermės! – pasakojo L.Alekna ir pridūrė: – Jau ir mums greitai penkiasdešimt. Pabirome po Lietuvą kas kur. Sukūrėme savo gyvenimus. Rečiau ir Kupiškyje apsilankome. Bet visada, praeinant pro mokyklą, galva nejučiomis pasisuka į kitą gatvės pusę. Čia gyvena auklėtoja. Ne visada randame laiko ir užbėgti nors trumpam. Bet visada, apsilankęs mielos ir mylimos auklėtojos namuose, išeini lyg kokios šviesos prisipildęs. Sušilęs siela. Buvusi auklėtinė Danutė Gerštautaitė–Kutrienė, skaitydama F.Jakutytės knygą „ Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“, lyg kalbasi su jos autore: – Jūs man pasakojate, kaip mylėjote savo tėvelius, kaip Jums gera buvo gyventi „Jakutynėje“, kaip mynėte dviračiu kiekvieną savaitgalį po 20 kilometrų pirmyn ir atgal, į gimtąjį Kupiškį ir vėl į darbo vietą Meilūnuose. Jūs rašote apie tai, lyg būtų buvę visai nesunku numinti tokį kelią. Danutė pabrėžia, kad auklėtoja – pirmiausia pačios aukščiausios kultūros žmogus. Ir nuostabiai geras žmogus, kokių galima ir daugiau sutikti Kupiškio krašte. O toliau išryškėja sugebėjimas pasakyti tai, kas reikalingiausia, per konfliktą tarp mokinių ar jų ir mokytojų, sugebėjimas bendrauti su vaikais taip, kad pagarbą pajustų net „ sunkiai auklėjamas“ ar atsivertų uždaras, savim nepasitikintis vaikas – tai gal būt ir iš prigimties. Bet pirmiausia – iš „Jakutynės“, į kurią sugrįžta vėl ir vėl tie, kurie buvo auklėtiniais prieš 28 metus. Sugrįžta tam, kad pasikrautų gyvenimo džiaugsmu ir tikėjimu, kad gyvenimas yra gražus, kad žmogus yra aukščiau viso to, kas su juo beatsitiktų. Visi auklėtiniai negalėjo kuo nuoširdžiausių žodžių savo mokytojai, sveikindami su jubiliejumi. Kaip sako buvusi auklėtinė Raimonda Verikaitė–Irkinienė tiek metų sulaukia tik patys kilniausi ir daugiausia savęs atiduoti sugebantys žmonės. Ji dėkoja už parodytą gyvenime tikrąjį kelią, už suformuotus gyvenimo idealus, kurie nekinta amžiais ir mokytojos dėka galima juos apčiuopti, už parodytą didžiulę toleranciją, už įskiepytą meilę žmogui, taurumui, sąžiningumui, kuklumui bei draugiškumui. Auklėtinė prisimena: – "Mes susitikome penktoje klasėje, išsiskyrėme po šešerių metų, tačiau visada Jus jutau greta. Sunkiausiu savo gyvenimo metu, kai subyrėdavo pačios kurti idealai, kaip uola, į kurią galėjau atsiremti, buvote Jūs, tiesiog buvo gera, kad esate, kad suprasite, nepasmerksite ir vėl atversite širdies duris... Būkite dar ilgai su mumis, tegu Jus lydi palaima, stiprybės Jūsų rankoms, gerumo širdžiai, daug dar saulėtų dienų, pilnų skaidrios minčių tėkmės. Parengė Jūratė Nedveckaitė


JUOKAI LIŪDNU VEIDU SUKĖLĖ EUFORIJĄ  (0)

2004−03−27

Kultūros centro didžioji salė vargiai galėjo sutalpinti kupiškėnus, atėjusius susitikti su Nacionalinės premijos laureatu, gyvuoju klasiku, be kurio Lietuvai būtų (kaip pats sako) tik blogiau. J. Erlickas, demokratiškai pasveikinęs netradicinės orientacijos (išmainę į šį susitikimą geriausią televizijos laiką) elitą ir “runkelius”, nedelsdamas išdavė savo apsilankymo tikslą – atvykęs, kad paskleistų savo mokymą, pareklamuotų savo knygas, kurias gerbėjai pirkdami galės sutaupyti 3 Lt ir įsigyti kamščiatraukį (ištrauks iš kamščių keliuose). Pirmiausia sudainuota lopšinė, kad elitas su “runkeliais” nesusipriešintų. Dainelė, matyt, paveikė magiškai, nes visi vienu balsu juokėsi iš kvadratiniu - lizdiniu būdu augančių valdininkų, karštai pritarė rašytojo idėjai kurti pensininkų armiją, kurią būtų nehumaniška užpulti bet kuriai kitos šalies kariaunai. Maestro iki galo buvo nuoširdus ir prisipažino, kad dainuoti ilgai mokėsi tokiose vietose kaip “Merkurijus”. Klausytojai ilgai nenorėjo paleisti svečio, nors jis iškėlęs ranką rodė, kad susitikimas baigtas. Kupiškio ROTARY klubo prezidentė Vilma Mažeikienė maestro įteikė raudonų rožių puokštę ir padėkojo už atvykimą. Kas pageidavo, galėjo ne tik įsigyti J. Erlicko kūrybos knygų, kompaktą, bet gauti ir rašytojo autografą.


UŽRIETUS NOSĮ GALI SUKLUPTI IR ANT AKMENĖLIO  (0)

2004−03−25

Neseniai apsilankę pas giminaičius Kupiškyje studentai pasakojo, kad jų kurso draugai vis pasakojantys, kaip jie važiuoja į kažkokį Panevėžio kaimelį atostogauti.


KETVIRTIS AMŽIAUS SU RAŠIKLIU RANKOJE  (0)

2004−03−20

Trypčioju Gedimino gatvėje prie “Komunizmo keliu” redakcijos iškaba paženklinto 34-ojo namo laukdamas popiet ilgai negrįžtančio šio laikraščio redaktoriaus Alfredo Žilio. Su juo vienąkart jau teko susitikti. Tad neabejoju, kad pažinsiu. Įdėmiai mane nužvelgęs, laukujes pastato duris praveria iš kažkur dideliais žingsniais atlingavęs fotokorespondentas Pranas Skardžius. Jis man irgi matytas. Pagaliau ateina ir redaktorius. Užlipę į trečią aukštą, jo kabinete sutariam, kad įdarbins mane nuo 1970 m. rugsėjo 1 d.


TIES PASIRINKIMO KRYŽKELE  (0)

2004−03−13

Abiturientams iki lemtingo tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimo liko keli mėnesiai. Jie kartu su savo tėvais jau uoliai skaičiuoja pirmojo pusmečio pažymių vidurkį, pasitelkę įvairius žinynus nagrinėja įvairių studijų programų konkursinio balo sandarą, bando atspėti, kokia specialybė būtų jiems pati perspektyviausia.


KOKIA ŠIUOLAIKINĖS MOTERS LAIMĖS FORMULĖ?  (0)

2004−03−06

Sovietiniais laikais visuomenė moteryje labiausiai vertino fizinę jėgą, tiesiogine šio žodžio prasme. Moteris, sėdinti prie traktoriaus vairo arba lygiai su vyrais kilnojanti bulvių maišus, atrodė patraukliai ir nieko nestebino. Dabar sunku net patikėti, kad siekti karjeros ji galėjo nebent kas penkmetį primelždama daugiau pieno, kad manekenių verslas ir visa kita grožio industrija tuomet buvo tik išlepusių kapitalistų kaprizai.


 Naujausias     <    ...   89    90    91    92    93     >     Seniausias          Pereiti į    psl.

(yra 93 psl.)
 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Algis, Auksė, Ąžuolas, Ąžuolė, Ąžuolis, Erazmas, Erazma, Eugenija, Eugenijus, Razma, Razmas.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt