Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Ulyčia

UNIKALUS JURėNIšKIų KAIMAS

Aušra JONUŠYTĖ

2013−11−07 4

Daugelis važiuojančiųjų žvyrkeliu į Skapiškio pusę nė nepagalvotų, kad senų šimtamečių medžių apsuptyje yra kaimas su statiniais, kurie išlikę tokie, kokie buvo pastatyti dar gatvinio kaimo laikais.

Išsaugojęs senuosius liaudiškus pastatus

Savo statiniais, išsidėsčiusiais galu į kaimo kelią, Jurėniškių kaimas Kupiškio rajone yra vienintelis išlikęs iki šių dienų ir primenantis senąsias pastatų komponavimo ir statymo tradicijas. Prie kelio į Skapiškį vasaros metu skendintis žalumoje gatvinis kaimas buvo minimas jau nuo XVII amžiaus, kai jis priklausė Pienionių seniūnijos Kepurinės vaitijai.

1939-aisiais kaip ir kiti aplinkiniai kaimai buvo numatytas išskirstyti į vienkiemius. Matininkas Kazys Gumbelevičius išmatavo kaimo žemes ir parengė išskirstymo į vienkiemius projektą, bet dėl prasidėjusios sovietų okupacijos jis liko neįgyvendintas. Suspėta tik pakeisti kai kuriuos kelius. Bet numatytasis į vienkiemius išskirstymo projektas nebuvo pamirštas. 1941 metais matininko Kazio Dieninio buvo parengtas naujas išskirstymo projektas ir pateiktas kaimo gyventojams. Pagal jį kaimo žemė turėjo būti išskirstoma 14 savininkų. Bendrai naudoti paliktos kaimo kapinaitės ir žvyrynas. 1942 metų duomenimis, kaime ir vienkiemyje gyveno 16 šeimų su 66 gyventojais. Žmonės, gyvenusieji kaime ir vienkiemyje, turėjo 216,39 hektarų žemės. Dar kolūkio metais, maždaug apie 1959 metus, ūkių skaičius sudarė 16 šeimų su 53 gyventojais. Toks dar ženklus kaimo gyventojų skaičius išliko labai neilgai. Kiekvienais metais žmonių mažėjo, kol liko šešios sodybos, kuriose dar gyveno žmonės. Šiuo metu likusios keturios sodybos, iš kurių tik vienoje gyvenama. Kiti gyventojai išmirė, o vaikai, giminės ir artimieji jau nuolatos nebegyvena.

Užsukdavo ekspedicijos

2009 metais, kai rinkau medžiagą apie senuosius Kupiškio rajono trobesius, man dar teko pabendrauti ir išgirsti pasakojimą apie įdomią senąją trobą, kurioje gyveno močiutė, dabar jau amžiną atilsį Joana Šešelgienė. Pasak trobos šeimininkės, ji didžiuojasi, kad gyvena viename iš seniausių kaimo pastatų. Nusivedusi į vieną iš senosios trobos patalpų, šeimininkė parodė sienoje įrėžtus 1891 metus. Toji troba yra perstatyta iš dūminės į namą su kaminu, padidinti langai, pakeista stogo konstrukcija, kada šiaudinis stogas buvo keičiamas įsigijus šiferio stogo dangai.

Pasak buvusios Jurėniškių gyventojos Monikos Saulienės, kuriai kaime yra tekę gyventi nuo 1961 iki maždaug 1970 metų, tai dar tuo metu kaime buvę žmonių. Ji atsimena, kad kaime dar buvo gyvenama 5–6 trobose ir daugelis jo gyventojų dirbo tuometiniame „Sakalo“ kolūkyje. Dirbo ir gyveno draugiškai, pasveikindami varduvininkus ir nupindami jiems vainikus, palydėdami senolius į amžino poilsio vietą – į kainaites šalia kaimo. Ne vieną kartą pasakotoja yra girdėjusi, kad Jurėniškiai buvo vadinami muziejiniu kaimeliu. Į jį užsukdavo architektūros tyrinėtojų, kraštotyrininkų ekspedicijos, fiksavusios senuosius pastatus ir apklausinėjusios senuosius gyventojus.

Apie Kupiškio rajono unikalų, su dar keliais išlikusiais senaisiais gatvinio kaimo pastatais Jurėniškių kaimą duomenų rasime Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus universiteto bibliotekoje, 2006 metais išleistos „Kupiškėnų enciklopedijos“ 1 tome, XX a. vidurio ir vėlesnių metų leidiniuose ir straipsniuose apie architektūrą. Kaimo pastatai apibūdinami ir naujausiuose Kupiškio etnografijos muziejaus leidiniuose „Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai“ (2011 m.) ir „Kupiškėnų klėtys ir klėtelės“ (2013 m.). Knygose yra nuotraukų su kaimo pastatais, jų fragmentais ir aprašais po nuotraukomis lietuvių ir anglų kalbomis.